Virtuvė - antras

Imala dėkinga pažiūrėjo į Anael ir įsikibo į petį, nusitraukė ilgą kojinę ir kuo skubiau nuprausė kraujo likučius. Tada atsistojo ir nusišluostė vandenį, pašalino ir antrą šiltą detalę. Kiek patrynė šlaunis, kad jos sušiltų ir skubiai užlipo laiptais. Susirado storesnes megztas kojines, apsimovė timpas ir Josh marškinėlius, norėdama jausti jį kuo arčiau savęs. Apsirengė šiltą sportinį mezgtinį ir kol kas paliko jį atitrauktą, grįžo į apačią. Plaukus susuko į bet kokį kuodą ir apsirengė striukę, užsidėjo šaliką. Atsiminusi išėmė iš orkaitės maisto pilną kepimo indą ir atsiduso. Padėjo jį ant spintelės, kad atvėstų. Tada linktelėjo Anael ir įsispyrė į batus.
-Ačiū ir atsiprašau,-tyliai pratarė stovėdama prie durų, nežinodama kas labiau tiktų šiai situacijai.

- Tau nėra už ką atsiprašinėt, mergyt, - pakėlė antakį ir kelioms akimirkoms apkabino Imala. Šmėkštelėjo vaizdas jos keisto elgesio ligoninėje, išties net nenumanė, kaip burtininkė turėjo jaustis. Pats irgi buvo sukrėstas, tačiau veikiausiai matė ir žinojo per mažai. - Kol Adriel žais savo smėlio dėžėje, galėsim grįžti į ligoninę. Beje... tai kas vis dėlto yra Anael jaunesnysis? - Nesusilaikęs šyptelėjo. Galvoje sukosi mintis apie galimybę pagaliau sulaukti anūkų - kas tikrai paaiškintų visus tuos poelgius - bet kol kas per daug vilčių į tai nedėjo.

Dėkingai priglaudė galvą prie Anael.
-Aha, turbūt teks pasiskolinti Josh batus,-šyptelėjo žvilgtelėjusų į basas pėdas. Jautėsi kiek atsipalaidavusi, kad angelas jos nekaltino, be to, Josh lyg ir išgyveno.-Aaa...-nutęsė, o skruostai nusidažė raudonai, suprato kažkada kažką leptelėjusi. Tada pamojo ranka į svetainę.-Josh jį rado kamine,-sukikeno ir žvilgtelėjo į mažą galvytę, vargiai bekyšančią iš šaliko. Pagalvojusi kaip lengvai galėjo viso to netekti, sudrebėjo, skruostu vėlei nuskubėjo ašara.

- Jau ta Adriel, su savo pokstais, - burbtelejo ir pasivoges viena pora batu mikliai apsiove. Smalsiai suziuro i pauksteli ir eme juoktis. - Aa, as tikejaus kai ko kito. O...tu tikra, kad nori grizti i ligonine? - Tiriamai nuzvelge Imala. Paslui zvilgtelejo i ant sienos tiksinti laikrodi.

Smalsiai žvilgtelėjo į Anael lyg klausdama: ko tikėjaisi?, tačiau į galvą atėjus minčiai, kad jis turbūt apie vaikus, vėl pasipuošė raudoniu ir nuleido akis, žvilgtelėjo į pilvą. Tada tvirtai linktelėjo.
-Taip. Jei, žinoma, neprieštarausi,-atsiduso. Iš tiesų, galbūt Anael norėjo šiltos šeimyninės akimirkos, kurioje Imala tiesiog nepritaptų.

- As irgi visai noreciau grizti, man tik del taves neramu, - neslepdamas pasake, bet vis delto isejo i lauka ir apsidaire, palaukes Imala nuzingsniavo ligonines pusen.

-Man viskas gerai. Tikrai,-linktelėjo ir išėmusi Josh paliktus raktus, užrakino duris. Tiesa, pajautė dūrį į paširdžius, kadangi tą patį sakė nefilimui. Ir visai neseniai. Galiausiai prisivijo Anael ir nuėjo kartu.

Imala įvirto į namus ir įkvėpė atvėsusio oro. Prisiminė bjaurius dalykus, tačiau šį kartą laikėsi, merginai labiau rūpėjo Josh, o ne jos pačios emocijos. Svetainėje vis čirpavo paukštelis. Atsisdususi nuskubėjo pirmiausia prie jo ir paglostė galvelę. Skubiai, tačiau kaip visuomet atsargiai stemple nustūmė maisto gabalėlius, užlėkė laiptais į viršų. Įlipusi į vonią persiliejo išvargusį kūną vandeniu, pagaliau pajautė karštį ir lengviau atsiduso. Kažkaip trūko to jausmo, kad kažkur name yra ramiai besikrapštantis Josh. Apimta tokių minčių dar išsitrinko galvą, perplovė ją vandeniu. Užbaigusi sutrumpintas procedūras, nusišluostė kūno drėgmę, nusausino plaukus. Kol drėgmė gėrėsi į rankšluostį, kaip visuomet, padengė kūną kremu, kažkuo raminančiu ištepliojo veidą, apsirengė prieš tai atsineštus apatinius. Išdžiovinusi juodus karčius pagaliau atrodė panašesnė į žmogų, kiek lengviau atsikvėpė. Netrukus vėl stovėjo savo kambaryje, išsitraukė juodas siauras kelnes, užsisagstė lengvos medžiagos, kiek persišviečiančius, marškinius ir apsirengė švarką. Kiek padvejojusi susirado Monique atsiųstą trumpą juodą paltuką, apsirengė. Iškratė talpaus rankinuko turinį, dar paskubomis pasikvėpino ir pasiėmė aukštakulnius uždarus batus, paskubomis nuėjo į Josh kambarį ir paėmė tris pirmas knygas, kurias ištraukus nebūtų sudarkiusi tvarkos, nuo naktinio stalelio paėmė akinių dėklelį, kurio viduje buvo ir patys akiniai, prie kitų daiktų įmetė ir Josh skaitytą knygą. Nuo lovos paėmė ką tik išskalbtus marškinėlius, kurie vis dar maloniai kvepėjo, tačiau sudvejojusi įdėjo dar porą, sulankstė, prie jų netrukus skrido kažkokios, pirmos pasitaikiusios, tačiau pakankamai patogios, kelnės, pilkas užtraukiamas megztinis. Dar kartą apžvelgė kambarį, mąstydama ar ko nors nepamiršo. Linktelėjo pati sau, vonioje sugriebė porą rankšluosčių ir nusileido žemyn. Viską stengėsi daryti kuo skubiau, kad galėtų greičiau grįžti į palatą, o Josh nesuuostų, kad Imala buvo dingusi. Paėmė litro talpos termosą, porą dėžučių. Supjaustė lazanijos gabalėlius ir pašildė indeliuose kiek tik tilpo, užkaitė arbatos. Kol viskas šilo, nuėjusi dar kartą pašėrė Anael jaunesnįjį, į atskirą dėžutę įdėjo obuolių pyragą. Daiktai užėmė nemažai vietos, burtininkė žinojo, kad bus sudėtinga viską sutalpinti. Keistai suniurzgėjusi paėmė dvi šakutes ir peilį, užejo ant įkaitusių dėžučių viršaus, tokį lobį suvyniojo į rankšluostį, kad neatvėstų ir šiaip ne taip, kiek pertvarkiusi rankinės turinį, sutalpino turtą. Kadangi termosas jau nebetilpo, sugriebė jį į ranką ir paėmusi dar keletą smulkmenų, užrakino duris, skubiai nukulniavo gatve, vis sukdama galvą apie rankinės turinį.

Imala į virtuvę žingsniavo ramiai, tačiau staiga sustojo prie durų ir kelias akimirkas mąstė. Nors namuose buvo pakankamai šilta, jautė šiurpuliukus, prabėgusius nugara. Kažkodėl nelabai norėjo eiti į patalpą viena, tačiau puikiai suvokė, kad ji jau seniai nebe kaprizingas vaikas, turintis perlipti savo kaprizus. Prikando lūpą ir žengė vidun, apsidairė. Nematė kraujo balų, lyg ir nebuvo kam priminti apie siaubingą vakarą. Atsikrenkštė ir kiek silpnomis kojomis priėjo prie spintelės, paėmė virdulį. Akys ėmė truputį blizgėti, atrodė, jog bet kurią akimirką šliūkštels verdantį vandenį atgal. Pasirėmė rankomis ir žiūrėjo į kriauklę, kol vanduo burbuliavo pašonėje. Bandydama nukreipti mintis, paėmė du puodelius ir paruošė arbatą. Perkėlė juos ant stalo ir atsisėdo. Jautėsi, lyg kažkas durstytų padus vinimis, tačiau tvirtai sukandusi dantis kentėjo, lyg neleisdama sau sudvejoti, kad iš tiesų buvo vertesnė kandidatė į gyvenimą, kad jos neišgąsdino toks išpuolis. Parimusi ir delnais apglėbusi puodelį žiūrėjo pro langą, už kurio snigo vis didesniais kąsniais, vėjas stipriai blaškėsi. Ne tik neturėjo progos, tačiau ir noro susimąstyti kaip jautėsi pastarosiomis dienomis, kažkas sulaikė ją nuo kapstymosi į vidinį pasaulį. Verčiau mintyse stengėsi regėti įvairius vaizdus ant šio stalo, švelnius žodžius, subtilius prisilietimus.

Josh neuzilgo atejo virtuven ir pirmiausia kriaukleje nusiplove rankas. Paskui klestelejo prie stalo.
- Dekui, - smagiu, greitu judesiu prisitrauke puodeli ir zvilgtelejo pro langa. - Regis, tikrai arteja puga.

-Nėra už ką,-šyptelėjo trumpam pažiūrėjusi į Josh. Ištiesė ranką per stalą ir surado jo delną, trumpam spustelėjo, nepakeldama akių nuo sunertų pirštų.-Aš blogas žmogus, dėl to... dėl to, ką padariau? Ne tik tai, kad padariau, bet ir nesigailiu to?-tyliai paklausė.

Nusuko zvilgsni nuo lango ir suziuro i Imala.
- Nezinau... bet as irgi nesigailiu. Kad taip padarei. Zinau tik tiek, kad tas sunsnukis taip pat nebutu gailejesis, - atsiduso, nyksciu perbrauke jos ranka. - Nezinau, gal pagal visus filosofu desnuus ir galetum skaitytis blogu zmogumi. Bet.. as irgi kazkada buvau panasioj situacijoj. - Kiek patylejes papurte galva. - Ne, ne panasioje. Padariau tai ne del to, kad turejau gintis. Tad jei kas, mes abu jau ne sventuoliai. - Atsiduso suprates, kad tai veikiausiai prasta paguoda.

Imala šyptelėjo ir drąsiai atsistojusi apėjo stalą, įsitaisė ant nefilimo kelių. Lengvu judesiu apglėbė kaklą, suspaudė jųdviejų skruostus.
-Tu man visuomet būsi pats geriausias,-šyptelėjo trindama odą vieną į kitą.-Bet tavo barzda labai duria,-šyptelėjo. Norėjo kaip nors nuvyti tą nerimą, o mieli apsikabinimai tam puikiai tiko.

- Atrodo, isitaisiau ne tik pauksti, bet ir kate, - meiliai i ja paziurejo ir sukikeno. Lyg tikrindamas perbrauke sau smakra ir skruosta. - Ho ho ho. - Gergzdianciu balsu nusikvatojo. - Nagi, panele Imala, ko noresite is senio Salcio Kaledoms? - Pajudino kelius kiek kresteldamas ja, permete ranka per liemeni.

-Geresnis klausimas ko nenorėsiu,-kiek atsitraukusi guviai pakilnojo antakius ir vyptelėjo. Prisidėjo prie jo tikrinimo ir perbraukė apžėlusį skruostą, akyse žybtelėjo džiaugsmas, kai Imala šovė dar viena nešvari mintis.-Nenusiskusk jos kol kas, gerai?-vos nulaikydama kikenimą paklausė. Norėjo, tiesiog privalėjo, pajusti šiurkštumą ant kūno.

- O, na tokiu atveju bus nesunku isrinkti dovana, - eme juoktis. Kilstelejo antaki sulaukes tokio idomaus prasymo. - Aha, gerai. Kol nereikia rodytis viesumoj. Bet bijau, kad neilgai trukus del jos pradesiu kabintis uz daiktu, uztrauktuku, taip pat reikes rankioti visokius maisto likucius. - Neva siurpiai kalbejo. Isties dar ne karto nuo to laiko, kai pateko i ligonine, nebuvo pazvelges i veidrodi, buvo kiek sunkoka paciam nuspeti kaip atrodo toji barzda.

-Seni, seni, raudonnosi, ką tu man padovanosi?-pavaizduodama net vaikišką galvos kretėjimą, kalbėjo ir nusijuokė.-Tai aš galėsiu paaukoti savo plaukų kondicionierių, kad ji taptų glotni, dažnai plausim ir viskas bus puiku,-krizeno. Iš tiesų jai patiko trumpos barzdos, tokios, kokią visuomet turėjo Josh, tačiau dabar ji mažai ką tesiskyrė, tiesiog buvo kiek šiurkštesnė.

Josh pradejo juoktis ir is taikliai atkartoto eilerascio, ir is pasiulytos iseities.
- Kantrybes, kantrybes... o po kokio menesio jau galesi man supinti kasytes, - jaudulingu balsu pasake ir isijautes vel ja krestelejo. -

-Viršugalvyje galėčiau supinti kad ir dabar,-šyptelėjo. Kad geriau jį matytų, permetė vieną koją per kelius - apžergė vaikiną. Rankos nusileido ant kėdės atlošo.-Na štai, įsitaisiau, galėsim pradėti tavo cheminį sušukavimą,-mirktelėjo akimi ir lyg atitardama minčiai pirštais pakuteno trumpai skustus šonus. Visai nepagalvojo, kad tokia sėdėsena ir judesiai gali pasirodyti kiek per daug provokuojantys.

Nesusilaikes sukrizeno ir svelniai perbrauke Imala slaunis.
- Chemini susukavima? Man cia panasu i dar viena nevykusi bandyma dominuoti, - nusisaipe, rankos uzkilo ant sonu.

Imala žvilgsniu nusekė rankas, keliaujančias kūnu ir tada šyptelėjusi pažiūrėjo į veidą.
-Velnias, buvau pamiršusi mūsų lažybas,-pakėlusi antakius ėmė juoktis.-Tiesiog neįtikėtina, be trupučio bučiau neišspardžiusi tau užpakalio,-patenkinta savimi sukrizeno. Tiesa, dabar nenorėjo leistis į kokius nors viliojimus, aplinka vis dar priminė nemalonumus, kad ir kaip stipriai stengėsi tai užmiršti.

- Pripažink, šnipštas iš to gavosi, - toliau erzino kutendamas šoną. Langą pradėjo plakti dideli sniego kąsniai, tylą trikdė plastiko barškėjimas. Josh žvilgtelėjo pro langą, lauke jau buvo tamsu, matėsi tik pilka migla - stipraus vėjo blaškomos snaigės. Tą pat akimirką šviesos sumirksėjo ir užgeso. Nefilimas atsiduso. - Oi... elektra dingo. Gerai, kad pagaliau įsigijau apsauginius langus. Antraip būtų tekę grūstis į sandėliuką, o ten ne pati šilčiausia vieta.

Imala gūžtelėjo pečiais ir pasistūmėjo kiek į priekį, uždėjo galvą ant peties, rankomis apglėbė kaklą.
-Prisimenu kai per tokias pūgas glo-tėvų,-skubiai pasitaisė.-name sėdėdavau prieš langą, vedusį į terasą ir stebėdavau tokius pačius didžiulius kąsnius, skubančius kuo greičiau nusileisti ir susilieti su visuma. Būdavo visiškai tamsu, visai kaip dabar,-šviesai dingus nejučiomis spaudėsi dar arčiau nefilimo.-Tačiau, mano nelaimei, t-tėvai, supratę, kad aš vėl prikišusi nosį prie lango, ateidavo ir įjungę šviesą sugadindavo visą grožį,-tyliai kikeno į kaklą.-Jie manydavo, kad vaikui keista tiesiog žiūrėti ir klausyti vėjo ošimo, stebėti baltėjančią gamtą, todėl liepdavo eiti miegoti arba veikti ką nors naudingo. Nuėjusi į kambarį erzindavau juos garsia muzika, tačiau nepakeisdavau veiklos. Kartais taip pat dingdavo elektra, tiesa, maniau, kad tokius menkniekius jau sutvarkė,-įspaudė lūpas į kaklą, baigusi kalbėti.

Pajutęs ją prisispaudus arčiau, šyptelėjo ir perkėlęs rankas ant nugaros tiesog laikė ją glėby, lyg saugodamas ir nuo tamsos, ir nuo klampaus, šalto baltumo, barbenančio į langą.
- Jaunoji nedorėlė, - sukikeno ir nupūtė Imala ant veido užkritusią plaukų sruogą, užkišo ją už ausies. - Aš irgi mėgdavau žiūrėti pro langą, kai siausdavo pūgos... tiesa, iš tolo. Kai nebuvo tokio dalyko kaip apsauginiai langai, su tėvais ir spausdavausi sandėliuke, mat stiklai dažnai likdavo išbarškinti. Būdavo velniškai šalta, o misdavom sausu, negendančiu maistu, apsikamšę pledais ir įsisupę į porą sluoksnių šilčiausių turimų megztinių. Kartą norėjau prasmukti ir per audrą išeiti į lauką pažaisti sniege - tada langai liko sveiki. Tėvas pamatęs velniškai supyko, - nusišypsojo prisiminęs senus įvykius. - Gal nori eiti prie židinio? Nežinau, kiek laiko siaus audra, bet mano namus šildo boileris, o jis varomas elektros energija, tad netrukus čia atšals. - Jau nuspėdamas atsakymą uždėjo merginos rankas sau ant pečių lyg liepdamas laikytis, pats suėmė jos klubus ir pakilęs nuo kėdės nedorai sukikeno.

Imala šyptelėjo ir pabučiavo vaikino kaktą.
-Skamba tikrai... baisiai. Pasirodo, nuo vaikystės buvai pramuštgalvis,-sukikeno vėl dėdama galvą ant peties.-Man labai patinka židinio idėja,-palinksėjo galva ir noriai padėjo rankas ant pečių kaip prašoma. Tada krūptelėjo ir sukikeno.-Tau nesunku?-paklausė kiek susirūpinusi ir paslapčia tikėjosi, kad jam viskas gerai, nes tokia pozicija Imala visai patiko. Artimas kontaktas, kuriame buvo galima įžvelgti ir šiek tiek nešvarumo.