Quinn kambarys

- Aha, manau, sugebesiu islaukti iki kitu metu, bet jei ir tada nepasiseks, bus jau visai liudna, - jautesi kiek keistai taip kalbedama, mat rojuje pralaukti ir tukstanti metu buvo vienas juokas, o zemeje laikas eidavo kur kas leciau. Be to, cia viskas nebuvo toli grazu taip pastovu kaip ten - po metu jos gyvenimas galejo buti ir neatpazistamai pasikeites. - Tada beveik nera ko gailetis. - Isputusi ora nusprende, paskui tik palinksejo neturedama ka pridurti. - Tiesa sakant, jie istorijos neturi. Tiesiog norejau paziureti, ar pasislykstesi. Butu buve juokinga. Taip...juokinga. - Lupu kampuciai trumpam pakilo. - O-oi, visai nepastebejau, kad tave cia atsitempiau, atleisk. Kazkaip...kitaip ir negalejau pasielgti. Turbut eisiu i vonia. - Susiprotejusi pasake ir pasidavusi kuno poreikiams darkart prisiglaude. - Anksciau niekad nepastebejau, kokius malonius jausmus sukelia toks paprastas veiksmas. Atrodo, kad siluma nuvilnija per visa kuna iki pat galvos ir pirstu galiuku. - Tarstelejo, angelui tas malonus pojutis, kai atsiremi i tvirta kuna buvo naujas ir nezinomas. Nutarusi baigti kvarsinti Quinn galva tiesiog nustraksejo i vonia

Quinn nejuciomis eme krizenti is tos energijos ir gyvybingumo, visai noriai pagelbejo jai su apsikabinimais ir tuo geru jausmu. Ir pats jautesi ramesnis, kai Adrielgrizo i namus, kad ir prasmirdusi. Nusprendes kiek patinginiauti, atsigule ant lovos.

Po kurio laiko įtykinusi į kambarį pastebėjo atsipalaidavusį, drybsantį Quinn, kaip visada ramų, regis, numatantį ateitį ir žinantį, kad jam pačiam nieko blogo nenutiks. Per daug negalvodama prisidėjo prie tokios veiklos - įsitaisė taip, kad kūnai būtų arti vienas kito, bet vis dėlto nesiliestų.
- Quinn, ar tau nebūna kiek... liūdna grįžti į miestą iš šios vietos? - tyliai paklausė stebeilydama į dailaus veido profilį.

Quinn puikiai girdėjo, nereikėjo net matyti, kaip parsiranda Adriel, kaip sušiugžda apklotai, jai gulant netoliese. Gal minutę tylėjo po klausimo, net galėjai pagalvoti, kad jo paprasčiausiai neišgirdo.
-Taip, man beprotiškai liūdna,-galiausiai pripažino.-Ši vieta stebuklinga ir raminanti. Tai lyg mano proto kertelė, kur talpinu žinias, apsaugotas storu ir patvariu ramybės sluoksniu. Bet miestas irgi turi savo žavesio. Netrukus ir pati jį pajausi,-ramiu tonu išdėstė, o tada nukreipė žvilgsnį nuo lubų kiek kairiau - į Adriel.-Tu nori amžinai gyventi saugioje vietoje, kur negalėtum paragauti tikro gyvenimo?-paklausė.

Kantriai lauke stebedama saltakraujiskai ramu, nekrustelinti veida, daznai pati imdavo abejoti, kodel tarpais sukylancius trapius, pazeidziamumo jausma sukeliancius zmogiskus jausmus skirdavo tokiam tamsiam padarui.
- Suprantu, apie ka tu. Aisku, kol kas isskyrus miesto zavesi - linktelejo. Pries tai gulejo ant nugaros, tad dabar pasiverte ant sono i ji, lyg taip butu patogiau reiksti mintis. - Viskas butu kur kas paprasciau, jeigu nereiketu taikstytis su jausmais. Jie labai trikdo ir blasko, trukdo mastyti logiskai - tiesiog tai dalykai, su kuriais anksciau nesu susidurusi. O kadangi tu taip pat ieini i trikdymo saltiniu sarasa, viskas dar labiau komplikuota. - Paaiskino tarp pirstu menkai trindama apkloto medziaga

Quinn linktelejo, taciau pats nuosirdziai abejojo, kiek tiksliai ji suvoke. Ne del to, kad Adriel truktu isminties, o del patirties stokos, kuri jai kartais tiesiog trukdydavo.
-Adriel, tu netrukus iprasi su tuo susigyventi. Taip, tai sudetinga ir painu, bet sugebesi,-atsake ramiu tonu, kaip visuomet, slepdamas, kad angelo prisipazinimas siek tiek sutrikde ji. Visuomet mane, kad mergina yra su demonu tik del to, kad neturi dabartinio kelio, iesko krypties, net nebutu pagalvojes apie galimybe pamatyti saltose akyse simpatija.-Vaikams, augusiems zemeje nuo mazens yra lengviau nei tau, visiskai protaujanciam individui tiesiog imestam i si verpeta, kadangi jis mokosi po truputi, o tu gavai informacijos pliupsni. Vietoj to, kad pradetum nuo prisirisimo, meiles asmenims, kuriais galo visiskai ir nedvejodama pasitiketi, pamatei kruva padaru ir iki siol nezinai ka kuriems turetum puoseleti,-po paskutiniu zodziu nutilo, trumpam zvilgtelejo i pirstus ant svelnios medziagos, visai liesus ir smulkius.

Adriel atsiduso ir pagaliau atpalaidavo rankas palikusi apklotą ramybėje.
- Gal. Nežinau, - išspaudė, tokių žodžių vartojimas nepaprastai erzino dėl angelo prigimties šauksmo viską žinoti ir suprasti. Pasivertusi atsigulė ant pilvo, nusuko galvą į kitą pusę. - Dažniausiai aš vis tiek nieko nejaučiu arba galiu tai ignoruoti arba visai nesuprantu, kas tai yra. Bet kartais, kai pažiūriu į tave, atrodo... atrodo, kad... - Nutilusi irzliai iškvėpė orą ir užmerkė akis. Vėl pasuko galvą į Quinn pusę. - Ar prireikia daug laiko prie viso šito prisitaikyti? - Nekantriai paklausė.

Quinn atsiduso ir pasitrynė kaktą, paliko atpalaiduotą ranką virš galvos. Dabar vėl žiūrėjo į lubas ir mąstė. Jam susipažinimas su šia Adriel puse kėlė dvejopus jausmus: smalsumą ir keistą sutrikimą, kadangi buvo paprasčiausiai įpratęs ginčytis su ja beveik visais klausimais.
- Nežinau, priklauso nuo to, ar bandysi nustumti iškilusį jausmą tolyn, ar taikstysiesi,-po geros akimirkos tylos išspaudė. Jis, be abejo, galėjo padėti jai jausmų ir jų supratimo klausimu labai paprastai. Po tokios išeities angelė būtų suvokusi ar tai tik fizinis potraukis, ar kažkas daugiau, tačiau Quinn nelabai norėjo teptis rankų, o tiksliau, kažką gadinti, griauti, jam visai tiko dabartinė situacija.

- Žemėje gyvenimas praktiškai susideda iš pasirinkimų virtinės, ar ne? - ilgą laiką tylėjusi galop padarė išvadą. Blogiausia buvo tai, kad tie pasirinkimai dažnai galėjo smarkiai nulemti ateitį - šiuo atveju ji ant kortos statė jųdviejų su Quinn draugystę - kad ir kokią keistą. Ta keista trauka, kurią kartais jausdavo būdama šalia demono versdavo nerimauti. Vien tai, kad abu buvo visiškos priešingybės kėlė daug sunkumų, bandydama prie jo prisitaikyti kartais jausdavosi tarsi gaudydama vėją laukuose plikomis rankomis - komplikuota padaro asmenybė kėlė žavesį, bet ji galėjo reikšti ir pražūtį. - Ar tu buvai susidūręs su tokiu atveju, Quinn? - Neiškentusi paklausė, nors nelabai tikėjosi iš jo sulaukti informacijos šiuo klausimu - prisiminusi tą kartą, kai sėdėjo bare su Scarlett ir matė jo pasisėdėjimą su grupe moterų priėjo tik tokią išvadą, kad šalia jos tysantis vyriškis mėgo dėmesį, bet neturėjo sugebėjimų ar noro jausti prisirišimą.

-Galima drąsiai taip teigti. Kiekviename žingsnyje pasirinkimas. Kartais jis įtakoja ateitį, kartais abu reiškia tą patį, tačiau taip, tu teisi,-patvirtino jos teoriją, žinodamas, kad mergina apsidžiaugs. Ji visuomet mėgdavo būti teisi ir išmanyti, bei suvokti padėtį.-Ar buvau susidūręs?-pakartojo klausimą dar mąstydamas demonas, tačiau kaip atsakyti į klausimą nebuvo tikras.-Ko tiksliai manęs klausi, Adriel? Ar klausi apie moteris, o gal apie pasiklydusius angelus?-dėl visa ko pasiteiravo, nenorėdamas išduoti nereikalingų detalių, liežuvį galėdavo retai kada atleisti.

- Gerai, - paprastai pasakė ir linktelėjo. Tai kiek palengvino visko suvokimą, bet tik minimaliai - nors dabar ir žinojo dar vieną iš gyvenimo žemėje "ypatumų", angelo problema vis dėlto buvo pačių pasirinkimų priėmimas. - Nebūtinai apie moteris, tiesiog apie panašius jausmus. Na, tiesą sakant, tu nepanašus į tokį, kuris prie ko nors prisirištų. - Gūžtelėjo pečiais išsakydama pastebėjimą, gal net savotiškai erzindama, nors tokio siekio neturėjo.

Quinn nejučiomis nusijuokė, o kambaryje nuaidėjo skambus juokas, subtiliai atsimušė į baltas sienas.
-Aš buvau prisirišęs, patikėk,-pasisuko į ją.-Bet mano jausmai buvo aklavietė. Žmonės ir demonai, žmonės, virtę demonais ir panašus dalykas tiesiog neskamba kaip labai puiki meilės istorija,-abstrakčiai nupasakojo savo nepasisekimą šioje srityje, nesigilindamas į smulkmenas, kadangi nemanė, kad jos gali būti svarbios Adriel.-Bet šiaip, nesigailiu nei vieno sprendimo savo gyvenime. Visko verta paragauti,-pabaigė kiek ramesniu tonu, juokas jau buvo išsivadėjęs ir nešvietė veide. Sugrįžo eilinė ramybė, susimąstymas.

Kiek nustebo jam kaip visada pakankamai netikėtai pradėjus juoktis - Adriel sunkiai suvokdavo tokio linksmumo priežastį, bet tik trumpam menkai šyptelėjo puse lūpų ir laukė. Turėjo pripažinti, kad tai buvo visai malonus vaizdas ir garsas atsižvelgiant į tai, kad demonas pakankamai retai taip elgdavosi.
- Tokiems atvejams būtų labai pravartu turėti glaudesnį ryšį su buvusiu kūno savininku, nors manoji, regis, sirgo klinikine depresija, - atsidususi pasitrynė akį, kiek gailėjosi savo apsisprendimo visai nutolinti savininkę nuo savęs, kad tai netrukdytų vykdyti misijos sumedžioti dabar šalia tysantį kūną. Vis dėlto Quinn žodžiai angelą nustebino - būtų veikiau pagalvojusi, kad demonas atsakys, jog joki santykiai ir jausmai jam visai nerūpėjo, kas ir privesdavo prie nesėkmės. - Tai tu buvai įskaudintas? - Atsargiai paklausė, nors pati dar nežinojo, koks jausmas apima patekus į tokią situaciją. Vienintelis patirtas skaudulys jai liko po susidūrimų su Josh, tačiau tai buvo visai kitokia sritis.

Quinn lengviau atsikvėpė ir atsisėdo ant lovos, pasisukęs į ją sukryžiavo kojas, žiūrėjo į gulinčią merginą iš kiek aukščiau.
-Ryšys su kūno savininku gali gluminti,-gūžtelėjo pečiais.-Tuo labiau, jei taviškis buvo toks nestabilus, tos merginos jausmus tau būtų sunku suvokti,-svarstė. Po klausimo, domėjimosi, nepatogiai pasitrynė sprandą, mąstydamas kuo geresnį ir tikslesnį atsakymą.-Nežinau, Adriel... Mes greičiau buvome įskaudinti abu. Vienas kito ir aplinkos,-ranka atmetė atgal plaukus.-Buvo ir kitų kliūčių. Dabar viskas kiek kitaip, pasikeitė laikai ir bet kas gali būti su bet kuo. Kad ir Anael vaikis. Jie gyvena kartu, nes nėra jokių luomų ir taisyklių...bet tu ir pati viską žinai, visą istoriją žemėje,-nusprendęs per daug nekapstyti pabaigė ir smalsiai stebėjo veidą. Jis vis dar jautėsi, lyg Adriel jam pasakotų apie savo simpatiją kitam asmeniui, ne pačiam demonui. Badydamas tai suprasti vis sutrikdavo.

- Taip, būtų labai sudėtinga, bet iš dalies ir įdomu, - pridūrė prisiminusi bute rastą piešinį. Tai buvo dar vienas gluminantis klausimas angelui - visai realus buvo ir tas scenarijus, kad trauka kilo ne iš jos, o iš merginos, kurios kūną Adriel skolinosi. Nutilusi smalsiai sužiuro į Quinn ir linktelėjo, jai taip pat buvo ne ką mažiau keista bandyti įsivaizduoti jautresnę demono pusę. - Dabar jiems iš tiesų kur kas lengviau. - Trumpai pasakė prieš tai ilgą laiką galvojusi, ar turėtų pakomentuoti trumpą asmeninio gyvenimo ištrauką, kurią primygtinai norėjo ištraukti iš demono. Adriel kiek pakilo, pasirėmusi ant alkūnių kurį laiką žiūrėjo į minkštus, švarius ir kvepiančius patalus priešais save. - Ar tai taip malonu? Kažkam jausti prieraišumą? Ar tai taip malonu, kad dauguma to siekia net jei būna įskaudinti? Na, nežinau, kiek kartų Anael taip atsitiko, bet jis tikrai pateisina savo titulą, gal net per daug. - Paklausė tuo pat metu prisimindama ir į neviltį puolusį Josh prieš jam sutinkant Imala.

Quinn tik linktelejo, paprastai pats neziuredavo i savo indo praeiti ir jausmus, taciau jis buvo tamsus padaras ir neturejo niekam teisintis. Vel linktelejo pritardamas lengvumui, o tada atmete rankas atgal ir pasireme, vis stebedamas Adriel veida, jame besikaupiancia emocija.
-Taip tai suknistai malonu. Tu isipareigoji ir jauti atsajomybe, taciau viska atperka geros emocijos,-paprastai atsake pats mastydamas ar vel to paties noretu. Miegoti su pasitaikiusiomis moterimis atrode lengviau ir reikalavo maziau emocines aukos, taciau Quinn vis vien jaute dvejone.

Adriel atsisėdo tarsi patekusi Quinn pavyzdžiu, galvodama atsiduso ir patrynė rankas į šlaunis. Žinojo tiek, kad tokiems dalykams pasiruošti reikia itin daug laiko.
- Prisiminsiu tai. Žinau, kad visi turi... asmeninius gyvenimus, - trumpam stabtelėjo įsitikindama, ar terminas teisingas, - ir kad ne visi nori juo dalintis, tad man tai tikrai svarbu. Tai labai padeda bandant suprasti. - Galiausiai padarė išvadą ir žvilgtelėjo į demoną. Apačioje nuaidėjus skambučiui nušliaužė prie lovos krašto, jautė iš apačios sklindant nefilimo aurą, nuo ko angelas iškart sučiaupė lūpas - įtampos požymis. - Kažin, ar Anael panorės vėl grįžti į miestą? Jam turbūt bus liūdna palikti sūnų. - Pagalvojusi apie čerubą paklausė.

Quinn tik syptelejo po tokio isvados ir trumpai linktelejo galva.
-Teisingai mastai,-pagyre.-Matai, kai pati susidurei su sunkumais, pasidare net ir lengviau daryti tokias isvadas. Viskas tik i nauda, Adriel. Kiekviena problema savaip kazko duoda. Dazniausiai - zinojima,-negalvodamas, kad angele galetu noreti dometis jo praeitimi daugiau, tiesiog skatino toki mastyma, kurio deka mergina lengviau viska suprastu. Bent kol kas nepaziurejo i veida, tad praleido pro akis jos itampa, tiesiog ramiai pasiraze.-Anael greiciausiai jau negali sulaukti tos akimirkos,-eme kikenti demonas.-O Josh su Imala irgi planuoja keltis. Ji kilusi is miesto, tad visai normalu, kad vaikis nenori visiskai sustoti, kadangi miestelis per pastaruosius kelis simtus metu mazai tepasikeite,-Quinn vis dar nezinojo apie itemptuma tarp nefilimo ir angeles, todel kalbejo ramiai ir nerinkdamas zodziu.

Trumpam syptelejusi linktelejo. Vienas dalyku, kuris Adriel tikrai patiko Quinn asmenybeje buvo jo objektyvumas ir nepriemimas visko asmeniskai. Per netrumpa laika tikrai buvo pastebejusi tai, kad demonas mego demesi ir turejo asmenybe, uzgoziancia visus aplinkinius, del to pirmai spejo, kad i jos prisipazinima demonas gali paziureti tiesiog kaip i savimeile glostanti dalyka.Isgirdusi apie Josh ir Imala persikelima letai nusuko galva i duru puse, tai buvo pakankamai naturalus vaizdas, nors Adriel tiesiog norejo niekam nematant sukasti dantis. Sunkiai tikejo tuo, kad tai tas pats Josh dabar apacioje bendrauja su visais, o aplinkiniai net nenutuokia, su kuo susideda. Imala neatrode kuo nors bloga, bet angelas vis dar uztikrintai nezinojo, ar ju meile tikra.
- Tuomet...tuomet reikia leistis i apacia, - pareiske, vel i ji paziurejo ramiu veidu.

Quinn palinksejo ir svelniai patryne jos nugara, o tada atsargiai papleksnojo. Kadangi jau devejo tamsius dzinsus ir marskinelius, todel nusprende,kad tai bus pakankamai padoru.
-Tikrai reikia, pasirodysim labai nemandagus,-linksmai atitare ir atsistojo.-Be to, tau reiketu su visais pasilabinti, kad jau esi svari,-eme juoktis ir galantiskai istiese ranka Adriel, lyg kviestu sokti.

- Taip, to irgi reikėtų. Kažkodėl man jau atrodė, kad išvis nebuvau išvykusi, - pripažino, pokalbis atrodė ne keliolikos minučių, o mažiausiai savaitės ilgumo. Iš įpročio susiglostė kiek pradžiūvusius plaukus ir šyptelėjusi taip pat atsistojo, tada paėmė ištiestą ranką. Netrukus abu išėjo (lol sorry i'm impatient)

Adriel islinko i kambari ir persirenge i seniai devetus apkritusius marskinelius, isirangiusi i lova uzsimerke, bet kol kas nemiegojo. Tokia vienatves valandele angelui praverte, padejo susidelioti i vietas mintis ir dienos ivykius, o tokia veikla smegenys paprastai vykdavo zmogui miegant, tad ji jau savotiskai ilsejosi. Demesio neblaske net juokas, surmulys apacioje.