Miestelis kalnuose - pirmas

Josh papurtė galvą ir lėtai iškvėpė orą, neskubėdamas rinko mintis.
- Mane erzina žmonės. Nesuprantu, kaip jie veikia, ir nenoriu suprasti. Niekaip nemoku prasimušti jų visuomenėje, man nusibodo, motina man nei kiek nepadėjo integruotis į juos. Bent jis man būtų padėjęs, bet ne, turėjo dingti, - kalbėjo žiūrėdamas į tamsų horizontą.

Eresh atsiduso ir perkėlusi stiklinę į kitą pusę, prisislinko prie jo ir apglėbė pečius.
-Anael tau negalėjo padėti. Patikėk, jis ne savo noru keliavo į tą bjaurią vietą. Jeigu tau nuo to palengvės, greičiausiai taip atsitiko ginant jus,-papūtė šilto oro jam tarp plaukų.-Rojus kaip visada galėjo sugalvoti kokią nors šaltą bausmę kaip "Nužudyk savo palikuonis" ir panašiai. Jie - šalti padarai,-sakydama bausmę pavaizdavo žemą vyrišką balsą ir nusijuokė.-Bet jis taip nepadarė ir štai, tu gyvas. Tai daug geriau nei klaidžioti beribėje girioje nežinant tikslo. Be to, Anael myli tave. Grįžęs šiek tiek pasakojo ir sakė, kad pasiilgo.
Galą meistriškai sumelavo, nesusvyruodama nei akimirkai.

- Gerai, tarkim, kad visa tai tiesa. Bet nenutuokiu, kaip man dabar elgtis. Ką tu darytum sutikus savo tėvą po tūkstančio metų? - beviltiškai skėstelėjo rankom.

Ereshkigal sukikeno ir atsigėrė.
-Mano tėvas kiek kitoks palyginus su Anael,-prisipažino.-Bet tavo vietoje bandyčiau suprasti kas ką tik įvyko ir gyvenčiau toliau arba stengčiausi jį pažinti. Priklauso nuo to, kiek brangini angeliūkštį,-gūžtelėjo pečiais ir ištraukė visai naują pakelį, atkišo jam.-Rūkysi?

- Nežinau, mane tai išmušė iš vėžių. Atrodo, sutrikdė visą kasdienybę ir neįsivaizduoju, ar tai gerai ar blogai, - krutindamas lūpas pasakė ir sunėręs rankas pasidėjo ant jų galvą. - Ar ilgą laiką jis žemėje? Ar jau yra susikūręs kokį nors gyvenimą? Nesutrikčiau, jei paaiškėtų, kad turi kokią nors kitą moterį, gal net daugiau nefilimų.

Ereshkigal atsiduso ir patrynė jo petį.
-Klausyk, tai ne pati geriausia situacija susitikimui, ir aš nuoširdžiai abejoju ar jis užsiliks čia ilgam. Žemėje jis gal 3 savaites, tad manai, kad spėjo ką nors čia sukurti? Aš vos jo neišsiunčiau į savo požemius kaip buvau pavesta, tad neturėk labai didelių lūkesčių,-prikando lūpą.

- Tada... tada turbūt bus geriausia, jei jo nematysiu, - suraukęs antakius atsigėrė iš stklinės. - Velnias, akimirką jau buvau pagalvojęs, kad galbūt viskas pagerės. O tu... kodėl jis su tavim, jeigu norėjai jį išsiųsti į požemius? Gal jis to nežino? - Klausiamai žvilgtelėjo į Ereshkigal.

-Juk galite bendrauti ir šiaip,-gūžtelėjo pečiais. Atrodo, jis kiek nurimo, tad susirinko savo rankas ir atmetusi jas atgal ant šaligatvio, pasirėmė.-Kas tau gyvenime negerai? Aišku, kad žino,-sukikeno.-Buvo pasirašyta ir termino sutartis, tačiau nežinau... Viskas taip staigiai apsivertė ir kartais jaučiuosi jo kalinė. Tarytum pareiga saugoti tą žavų velniūkštį.

- Na, taip... turbūt... - Josh sutrikęs perbraukė sau plaukus. - Kiek keistoki santykiai, turiu pripažinti. Bet taip, kartais jis taip veikia aplinkinius. - Prunkštelėjo.

Eresh sukikeno.
-Aš irgi noriu pailsėti nuo dievo gyvenimo nerūpestingo angelo glėbyje,-šyptelėjo ir pasižiūrėjo į mėnulį.-Tavo gyvenimas dar palyginus labai lengvas, per tą tūkstantmetį galėjai puikiausiai visko išmokti.
Jau buvo praėję dešimt minučių ir deivė tai puikiai suvokė, tačiau norėjo įsitikinti iki galo, kad vaikinukui viskas gerai.

- Norėčiau, kad būtų koks nefilimų pasaulėlis. Kaip angelai turi rojų, o demonai pragarą,, - vaikinas prisitraukė kelius prie krūtinės. Gal tame pasaulyje būtų tik du ar trys nefilimai, tačiau jam tai atrodė vis geriau nei čia, tarp žmonių.

Eresh kiek gailiai pažiūrėjo į jį ir atsistojo. Sugriebė jo ranką ir gatvėje pradėjo lyti.
-Pašok su manim,-šyptelėjo.-Negalim čia visada sėdėti kaip seniai.
Sukikeno ir pasilenkė prie nefilimo.

- Kur? Čia? - kiek sutrikęs paklausė ir nusijuokė, kaipmat atsistojo.

Linktelėjo ir sukikeno. Taisyklingai uždėjo rankas ir judėjo per nedidelį atstumą.
-Žinok, čia ne taip ir blogai,-sušnabdžėjo į ausį. Knietėjo jį pakviesti gyventi kartu su visais, tačiau negalėjo, nes namas priklausė ne jai, apskritai Eresh buvo tik svečias.

- Man keista, kad tau, deivei, turinčiai savo karalystę, čia patinka, - kilstelėjo antakį kiek sunkiai sekdamas jos judesius, niekad nebuvo šokęs.

Ereshkigal iškėlė jo ranką ir lėtai apsisuko.
-Patikėk, žemė yra nuostabiai graži vieta. Nenorėk pragaro, o rojuje vis vien prisiminsi būtent šią vietą,-lėtai, kiek svajingai kalbėjo.-Mano karalystė irgi graži, ji nuostabi, dar puikesnė, tačiau ji neturi spalvų, emocijų. Aistros.

- Ai, nežinau... - dvejodamas pasakė. - Čia turbūt kiekvienam pagal savo nuožiūrą. Yra net tokių žmonių, kurie nenori čia būti, yra mizantropai, kurie nekenčia savo rūšies. - Su nebyliu susižavėjimu žiūrėjo į deivę, buvo nepratęs prie rodomo gerumo, supratingumo, dažniausiai nefilimą naudodavo kaip įrankį, persekiodavo vien dėl žymės, dėl ko jame susikaupė galybė neapykantos ir pagiežos.

-Kiekvienam reikia surasti savo vietą,-palingavo galva.-Nagi, drąsiau.
Sukikeno bandydama visaip išjudinti jį iš vietos.

- Aš išvis nesuprantu, ką darau, - sukikeno nevėkšliškai žingsniuodamas, jau seniai nuoširdžiai juokėsi.

Ereshkigal pratrūko juoktis garsu ir kelioms akimirkoms pasirėmė į jo petį.
-Gali drąsiai daryti ką nori, nes aš velniškai apsvaigusi, žingsniuok kaip tik užsimanai,-kikeno pagaliau pakėlusi galvą.

- Tada gerai, nes iš šalies turbūt atrodo idiotiškai, - keistai stypčiodamas pasakė ir šyptelėjo.

Deivė sukikeno ir užvertė galvą į lietų.
-Gyveni netoliese?-paklausė.

- A-aha, - kiek netvirtai linktelėjo ir instinktyviai pažiūrėjo ton pusėn, kur buvo jo niūrus, tamsus ir tuščias namas.

Eresh šyptelėjo ir paglostė jo nugarą. Tada kilstelėjo smakrą aukščiau.
-Nosį aukštyn ir keliauk namo, berniuk, permirksi,-mirktelėjo akimi ir šyptelėjo.

- Gerai. Em, ačiū, Ereshkigal, - paskubomis išspaudė ir nubindzino gatve. Vaikinas ramiai nužingsniavo iki namo durų, netikėtai sustojęs apsigalvojo ir padaręs didelį lankstą išėjo iš miestelio ir pasuko miško link.