Virtuvė - pirmas

- Sulaikys nuo...prigimties sauksmo, - guztelejo peciais prisimines kelis nemalonius susitikimus su Katie. Mintis nutrauke paskutiniai Imala zodziai, nesusilaikes nusijuoke. - As tau tikai panasus i grakstu? - Akimirkai susimaste apie kazkur sielos gelmeje esanti grakstumo likuti. Galejo prisiekti, kad retkarciais ji jausdavo.

-Labai grakštus,-primerkė akis ir sukikeno.-Vienoj vietelėj labai pasireiškia šis bruožas,-akys lakstė, o skruostai raustelėjo.-Papasakok iš kur žinai apie jos prigimtį. Mielai pasijuokčiau.

Josh taip pat jau buvo pabaiges valgyti, tad sikart maistu neuzspringo. Vietoj to netolygiai ir trukciojanciai ikvepe oro, susidejes rankas ant keliu pasimuiste. Issiziojo kazka sakyti, bet tik nurijo seiles ir vietoj to nusijuoke, tuo momentu labai panoro vel justi ja arti, net mintyse regejo aisku plana ir vaizda, kokiu veiksmu butu emesis. Krenksteles pakilo nuo stalo ir surinkes tuscias lekstes nunese viska prie kriaukles, isgere stikline vandens noredamas sudrekinti staiga isdziuvusia gerkle, po to emesi indu plovimo, tai buvo menkas atsidekojimas uz vakariene.
- Su ja ivyko vienas...incidentas, del kurio jau ilga laika vengiu sokiu, - pradejo prunkstelejes.

-Prisėsk uodegą, juk galėjau suplauti,-sukomandavo ir atsistojusi prie jo ėmė šluostyti jau išplautas lėkštes, žaismingai stumtelėjo jį klubu.-Naaagi, papasakok,-kikendama nekantravo.

- Man patinka, kai buni valdinga, - tyliai pasake palinkes prie jos, sikart buvo jo eile ja trikdyti. Paskui atsitrauke ir lyg niekur nieko toliau plove lekstes. - Tanakt buvau toks girtas, kad vargiai ka beprisimenu, duok man minutele. - Syptelejo.

-Neapsimesk,-sukikeno.-Man tikrai įdomu, mėgstu tokias kvailas istorijas.
Sukikeno ir baigusi vėl atsisėdo į savo kėdę.

Pavartes akis sudejo sausas lekstes i indauja ir taip pat atsisedo prie stalo susidejes ant virsaus rankas, ziuredamas sau i pirstus stengesi kuo detaliau ir tiksliau viska atgaminti.
- Anksciau dar ne taip slykstejausi aplinkiniu, tad karts nuo karto sokdavau bare, gal esu pasokdines viena kita mergina, per daug apie tai negalvodavau. Zinau tik tiek, kad Katie minioje kazkur visada sukiodavosi, matydavau ja kiekviena karta, kai ten budavo rengiamas sokiu vakaras. Pazinojau ja tik is matymo, tad laikydavau tai tik sutapimu. Viena nakti ten nuejes vel ja pamaciau, takart isidrasino prieiti ir pasiule isgerti. Siaip nieko blogo nenumaniau, tai sutikau, ji man pirko viena stikliuka po kito. Kai viskas pradejo suktis, nusitempe i sokiu aikstele ir pradejo trintis i mane kaip rujojantis suo i medi, - pakele antaki prisimines. - Po trumpo laiko as jau traukiausi i sali, man atrodo sokau su kazkuo kitu. Nepamenu, po kiek laiko, bet Katie galop susirado mane minioj ir sustojusi tiesiai pries mane pasikele marskinelius. O po to itin aistringai pabuciavo tuometine mano sokio partnere. - Krenkstelejo.

Imala ėmė garsiai juoktis, jau po palyginimo su šunimi, o pabaigus istoriją iš vis ėmė dusti. Pabaigusi tokią sesiją, nusišluostė ašarą ir giliai įkvėpė oro.
-O juokingiausia, kad man sakė, jog atvykus tik užteko praskėsti kojas ir turiu viską, ko noriu,-kiek išsiderinusiu balsu tarstelėjo.-Bet šiaip tikrai, tai gryna Katie, puikiai ją apibūdinai. Pamenu, jei koks nors berniukas mokykloje imdavo rodyti dėmesį man, ji tuoj pat pasirūpindavo jį nusigviešti. Turbūt priėmė tai kaip asmenišką kerštą,-svarstė, o akyse žaidė toks pat pašėlęs juokas.

- Na, bent jau as, asmeniskai, buciau neislaikes jei ta vargse mergina butum buvusi tu, - kiek isidrasines pasake ir palinko i prieki. Smekstelejo mintis, kad po to Imala turetu zymiu ne tik ant kaklo. Net pats nejausdamas apsilaize apatine lupa, bet greitai grizo i tikrove ir papurte galva. - Tai tu vis delto ja pazisti? Ejai i mokykla siame miestelyje? - kiek sutrikes paklause atkreipes demesi.

Po šių žodžių Imala skruostai raustelėjo.
-Na, turbūt jos vietoje taip pat būčiau pati kvietusi tave pašokti. Šiaip, paslaptis išaiškinta: tu esi visų miestelio merginų slapčiausių fantazijų herojus, todėl vyrai pavydi ir tavęs nemėgsta,-rimtu veidu išporino.-Man neįtikėtinai pasisekė šiuo klausimu, kalbant apie fantazijas ir jų herojus,-sukikeno, tačiau greit surimtėjo.-Aha. Aa, bet gana neilgai.

Josh prapliupo juoktis po Imala padarytos isvados. Nezinojo, kas buvo juokingiau: ar patys zodziai, ar tai, kokiu rimtu balsu ji tai pasake. Net paciuose kvsiliausiuose vaizduotes uzkampiuose nebuvo pagalvojes apie toki komiska varianta. Galiausiai surimtejes susieme uz skaudancio nuo juoko sono.
- Taip, ir pats nuspejau, kad tai buvo neilgas laiko tarpas, antraip anksciau ar veliau buciau tave pastebejes. Siaip turbut tai gerai... supranti, as maciau, kaip dabartines jaunos miestelio moterys ejo i darzeli, tai labai kraupus ir nejaukus jausmas. Abejoju, ar galeciau buti, kchem, fantaziju herojumi jei pries akis regeciau ir tavo jaunute versija. - Ispyskino kiek pamastes. Isties per daug neeme i sirdi sio nedidelio melo. - Ei, tada mano ekskursiju paslaugos turbut nebuvo ir nebus reikalingos. Dar pasakyk, kad zinojai ir apie pozemius. - Apsimestinai isizeidusiu balsu kalbejo.

Imala prisidėdama prie jo kikeno.
-Naa, dėl darželio gali nesijaudinti, kadangi čia dar viena mano istorijos dalis,-kukliai šyptelėjo.-Būtum, patikėk, pasikviesčiau šokti, pasitrinčiau ir būtum visiškai mano,-ėmė atvirai šaipytis iš Katie.-Na, miestelyje yra šiek tiek pasikeitusių dalykų, tačiau apie tamsiąsias miestelio dalis net nenutuokiau. Išvykau nespėjusi pajusti būtent šios vietos naktinio gyvenimo.

- Del ko taip uoliai slepei tai, kad anksciau cia gyvenai? Tavo isore jau vis tiek daug ka isduoda, - nerupestingai kalbedamas guztelejo peciais. Sukrizeno is pasisaipymo. - Hm, turbut dabar visai tam nepriestarauciau. - Kiek raustelejes pasake, atsireme i kede ir linktelejo. - Dauguma miestelenu irgi nezino apie ju egzistavima, nieko keisto. Na, pries kiek - septynis, sesis metus - cia buvo kur kas ramiau, tada dar neegzistavo tu bjauriu sunu gauja.

-Na, visa tai man nėra labai malonu, tiesiog tai ne patys geriausi prisiminimai. Slėpiau tai labiau ne nuo tavęs, o nuo savęs, turbūt,-atsiduso ir sužiuro į ant stalo sunertas rankas.-Man vienas dalykas yra keistas. Juk šis miestelis mažytis, miniatiūrinis, palyginus su miestu, tad kas jiems čia veikti? Jie negali stumdyti narkotikų, nes nėra paklausos, alkoholis turbūt geriau eina bare, moterų kam pirkti čia tiesiog nėra, tad turbūt slepiasi po gaujos pavadinimu tik grupelė vyrų, turinčių vidurio amžiaus krizę ir neturinčių ką veikti.

- O, tada suprantu, - keliskart palinksejo. Norejo paklausti jos apie ta laika, kai cia gyveno, bet nusprende neskubinti nemaloniu isgyvenimu. - Sis miestelis, jis.. kartais pagalvoju, kad jis tera mirazas, netikras. Visi supranta, kokioje skyleje sedi, bet del to niekas nedaroma. Nors is paziuros tai tiesiog atrodo rupesciu neturintis nuo civilizacijos atskirta gyvenviete, zinau, kad giliai viduje jie visi prislegti sios vietos. Didzioji dalis svajoja apie didesniji miesta ir mielai is cia issinesdintu. Manau, pasiliktu nebent senuku mafija. - Pabaiges kalbeti syptelejo puse lupu.

-Po šitokios ramybės jie tiesiog ten neišgyventų,-palinksėjo galva.-Išvykau iš čia, turbūt, keturiolikos metų, pragyvenau mieste ketverius ir vis vien išėjusi gyventi viena susimoviau,-akys keistai, kiek liūdnai, žybtelėjo. Ji pakilo nuo kėdės ir užrietė į viršų marškinėlius, parodė tą bjaurų randą. Tada tiesiog numetė lengvą medžiagą ir atsisėdo vėl.-Jau minėjau, kad nuomavausi būstą. Viena. Jį man įsiūlė toks iš pažiūros mielas vyrukas, tiesa, turbūt turėjau jo smailianosius batus priimti kaip pavojaus signalą, nes jais avintys tipai visuomet pavojingi arba bent jau nemalonūs,-sukikeno.-Žodziu, jis man sakė, kad nuoma mokama penktadieniais, žinant kiek daug ten sukčių, viskas atrodė kaip ir normalu. Tačiau jis atėjo jau pirmą penktadienį,-rankos ėmė kiek virpėti.-Atrodė lyg ir apsinešęs, tad nieko nelaukęs prispaudė mane prie sienos, išsitraukė peilį ir ėmė reikalauti jam, neva priklausančio, užmokesčio. Aš pasimečiau ir atsakiau, jog pagal sutartį turiu mokėti tik kitą savaitę, tačiau jis man pasakė, kad tuomet pasiims pats. Puolė plėšti nuo manęs drabužius,-nurijo seilę, bandydama išlyginti drebantį balsą.-peiliu puolė pjaustyti šonkaulius, visaip įžeidinėti. Ir kas baisiausia, kad tai jį jaudino,-paskutinį žodį ištarė su tokiu pasišlykštėjimu, kurį kaupė metų metus.-Instinktyviai griebiau stalinę lempą ir sunkiu metalu tvojau jam per galvą, kai apsvaigo, nuspyriau ant grindų ir jo paties peilį suvariau su tokia jėga ir įniršiu į gerklę,-balsas kiek piktai kilo, o ašaros riedėjo skruostais.-Kad jo kraujas aptaškė veidą, sugadinau medines grindis.

Josh suziuro i nedailu, blyskia oda bjauriai vagojanti rezi, prisimine jo nelygu pavirsiu po pirstu galiukais. Nefilimas tyledamas klausesi. Nebyliai stebejo su kiekvienu sakiniu liudnesni besidaranti Imala veida, virpancias rankas. Nuleido apsiniaukusi zvilgsni i stala. Prisimine savo pirmasias keturias aukas - Greises tvirkintojus, kuriu medziokle apsieme septyniolikos, vos suzinojes apie savo galia. Tai jos nesugrazino, taciau mintis, kad isvale Zemes pavirsiu nuo tokiu bjaurasciu, teike palengvejima. Butu su svaria sazine apsiemes ir sio tipo, jei jis dar butu gyvas. Atstumas Josh niekada neatrode kliutis. Merginai pakelus balsa, akys pakilo i ja. Pasijaute mazumele kaltas del to, kad ant jos issiliejo anakart, kai jie ejo tuneliais. Su kiekvienu Imala pasakojimu apie savo praeiti vis lengviau galejo sujungti jos elgesi su kazkuria pasakotu istoriju, daresi lengviau ja suprasti.
- Jis buvo sunsnukis, maniakas, tu tiesiog gyneisi. Padarei teisinga dalyka. Jei nebutum emusis priemoniu, viskas butu kur kas liudniau pasibaige, - paskutini sakini pridure kiek patylejes. Pats butu ji nudaigojes be jokiu didesniu apmastymu.

Imala gūžtelėjo pečiais ir nusišluostė skruostus.
-Na, tik sugrioviau savo gyvenimą. Norėjau įstoti į kokią nors įstaigą, tapti sesele, visuomet svajojau tapti viena jų, dailūs balti chalatai ir panašiai,-kiek giedriau šyptelėjo.-Vietoj to, susipažinau su vietinėmis merginomis, kurias jis tvirkino, apsigyvenome drauge. Iš pradžių,dėl tų bjaurių randų manęs nepriėmė dirbti net į striptizo klubą, tad tapome maitėdomis. Darbas buvo sunkus, nes išsivysčiau baimę ir kalbėdama su bet kokiu vyru drebėdavau, vos laikydavau save, kad neužpulčiau jų ar nepabėgčiau. Niekada neleisdavau paimti manęs net už rankos,-šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais dar pabrėždama savo paikumą ir naivumą.

Josh to garsiai nepasake, taciau gilioje minciu kerteje jo savimeile buvo paglostyta pagalvojus, kad Imala juo pasitikejo, nesibaide prisilietimo. Istorija buvo isties baisi, tad sazines balsas supeike del tokiu minciu.
- O tu, rodos, perejai ugni ir vandeni, - atsiduso, miesto gyvenimas isties atrode ziaurus. Nebutu norejes kelti ten kojos vien del zmoniu gausos. Kur ju daug, ten ir beprociu skaicius gausesnis. - Kas...kas buvo po to? - Pasiteiravo kiek nedrasiai.

-Na, turbūt abu dalinamės šiuo įvairių išgyvenimų bruožu,-pažiūrėjo iš padilbų į Josh.-Na, viena mergina buvo tokia pati kaip ir aš, tačiau ji gudresnė - žinojo įvairių burtų, o aš, kaip ji sakė, galingesnė dėl prigimties. Paslėpusios kūną likome tame name ir gyvenome tiesiog veltui - nuomos nebuvo mokėti kam,-sukikeno.-Tobulėjome, kol aš gydžiausi merginos uždarbiaudavo, o vėliau įsisupau į viską ir aš. Kažkodėl vyriškiai pamatę silpnumą atkišdavo savo suvytusias krūtines, siekdami apginti bejėgį padarėlį, tad surinkdavau visko daugiausiai. Galiausiai viena mergina - Monique - laužydavo kreditines ir krovė mums turtus, aš ėjau ir rinkau jas, o trečioji įsidarbino legaliai. Taip gyvenom iki kol mieste pradėjo virti chaosas. Šiaip, tai linksmas gyvenimas, kartais nereikėdavo eiti į klubus ištisus mėnesius,-veidas po truputį giedrėjo.-O vėliau žmonėms pakriko protai, jie gviešėsi visus, turinčius magijos savo piršteliuose, įkūrė kalėjimų kompleksą, sugautiems padarams. Ir aš patekau į jų valią, tačiau sugebėjau pabėgti. Namie liko vienas lagaminas drabužių, kuriuos norėjau vilktis su savimi, turbūt jį reikėtų parsisiųsti čia, kol kas nors neuždegė būsto, tačiau galėjau pasiimti tik kuprinę ir dūmiau kuo toliau iš ten. Šiaip, oficialiai aš vis dar medžiojama, tačiau tam buvo sąlygų ir galėčiau būti laisva jei jiems pristatyčiau... eee, vieną daiktą,-akys ėmė nepatogiai lakstyti, kadangi iš jos buvo reikalaujama nefilimo žymės, kurią mergina prieš tai sunkiai įsivaizdavo, tiksliau, iš vis nesuvokė koks tai daiktas ir kam jis priklauso.

Pasirėmęs smakrą atidžiai klausėsi istorijos. Suraukė antakius išgirdęs apie kalėjimų kompleksus. Kam žmonėms kalinti padarus? Kaip jie išvis sugebėjo tą padaryti? Kalba sukosi apie Imala praeitį, tad klausimus pasiliko vėlesniam laikui. Buvo keista girdėti apie sukčius, chaosą - gyvenant tokioje ramioje aplinkoje toki dalykai ne dažnai pasitaikydavo netgi pačiose tamsiausiose miestelio vietose.
- Taip, manau būtų protinga čia parsigabenti tą lagaminą, mano skudurai daug pasirinkimo neduoda, - pajuokavo norėdamas kiek prasklaidyti niūrią atmosferą. - Tas daiktas... ar jį sunku gauti? - Pasmalsavo.

Imala žvilgtelėjo į savo, tai yra į Josh, marškinėlius ir sukikeno.
-Aha, jau man pradeda patikti, paskui netikėtai galiu pagrobti viską ir turėtum vaikščioti be drabužių,-susijuokė.-Vėliau paskambinsiu Monique, ji suorganizuos šitą reikalą. Jį gauti dabar jau visai nesunku, tačiau man kainuotų per daug,-atsikrenkštė.-O be to, žmonės to nenusipelnė, jie aikštingi lyg vaikai, nevalia suteikti daugiau galios.

- Kažkas nemėgsta dalintis, - šelmiškai šyptelėjo ir pirštais ėmė barbenti stalą. - Taigi, tas daiktas galingas. Šiaip didelio skirtumo nėra, jie už daugybės kilometrų, šios vietos tikrai nepasiektų. - Atsiduso ir gūžtelėjo pečiais, net nenumanė, apie kokį daiktą galėjo eiti kalba. Suprato tik kad jis turbūt netoliese, gal kur nors mieste.

-Ahaa, tačiau prisideda faktas, kad man dar ir patinka, kai jų nedėvi,-pakilnoji antakius ir nusijuokė.-Galingas, retas, neįkainojamas. Maniau, kad jie šaiposi iš manęs ir jis visai neegzistuoja,-atsiduso. Atsistojo ir lėtai nuėjo prie Josh, kiek pašiaušė plaukus ir nusišypsojo.-Reikėtų įsiūti tą sagą.

- Manau, sugebėtumėm rasti kompromisą, - trindamas sprandą kvailai išsišiepė ir nuleido žvilgsnį į stalą. - Kažkaip numanau, kad su galingais ir retais daiktais suteikčiau menką pagalbą. - Atsiduso, po to žvilgtelėjo į marškinius, apčiupinėjo vietą, kur saga buvo išrauta. - A, taip... visai nepastebėjau.