Kiemas

Adriel apsiove batais ir isejusi i lauka letai nulipo laipteliais. Zengusi i sniega sukrykste, kai baltas patalas sugirgzdejo po kojomis. Paejo kelis metrus i prieki ir susizavejusi ziurejo i paliktus pedsakus. Tai buvo tarsi baltas, ne toks birus smelis. Kadangi salcio nejaute, atrode, kad vaiksto ant sniego pudros. Uzvertusi galva kuri laika stovejo, jausdama ant veido besileidziancias snaiges. Paskui pritupe ir uzdejo delnus ant puraus pavirsiaus, kiek pavedziojo. Paskui paseme sauja ir laike rankose tol, kol istirpo. Pakartojo veiksma, tik sikart padare is sniego gniuzte.

Imala patenkinta nusekė angelę, skubiai susivarstė batus ir susivyniojo į striukę. Šyptelėjo lipdama laipteliais.
-Žiema - iš tiesų pasakiškas metų laikas,-iš karto pratarė, patenkinta žiūrėdama į kiek apniukusį dangų, kadangi snigo.

- Tiesa, man ji jau pradeda labai patikti, - atsitiesusi paziurejo i neismindziota dideli plota kieme. - Gal vis delto nori suristi ta sniego seni? Esu isitikinus, kad jie is cia vaiku nepasieks. - Nusijuoke.

-Kodėl ne?-nusijuokė.-Žinai, neatsimenu kada dariau tokį dalyką. Todėl mums abiems tai bus lyg pirmas kartas žaidžiant sniege lyg vaikams.
Sukikeno ir suėmė į delnus sniego gniutulą, ėmė jį spaudyti. Rankos netrukus paraudo, tačiau ji ignoruodama šaltį, puolė prie darbo.

- Puiku, tada nebebijosiu padaryti ka nors neveksliskai, - linksmai sucirpe ir pamegdziojo Imala judesius. Paskui padejo gniutula ant sniego ir pradejo atkakliai ridenti. Gniuzte pamazu didejo, kol virto pakankamai dideliu, sunkiu rutuliu. - Ne toks dailus, kaip tikejausi. -Tarstelejo kritiskai nuzvelgusi savo kampuota kurini ir pradejo slifuoti krastus juos lygindama ir apvalindama.

Imala šyptelėdama žiūrėjo į angelę. Jos judesiai nebuvo visiškai natūralūs, jie keistai neatidirbti, lyg ji tikrai būtų gimusi praeitą savaitę ir tiesiog suaugusi per greitai.
-Kiek laiko gyveni čia?-pakėlusi akis nuo ridenamo rutulio paklausė, tiksliai nenurodydama ką turi omenyje.

- Maziau nei puse metu. Galbut keturis menesius, - ji trumpam sustojo ir susimaste. - Kartais laikas cia eina taip greitai, o kartais visai letai.

-Priklauso nuo kompanijos,-sukikeno.Nuritusi didžiulį kamuolį, beveik nebeturėdama jėgų pastumti, paliko jį vienoje vietoje.-Ar žadatr grįžti į miestą?

- Tikrai? Maniau, kad nuo teritoritorijos artumo prie pusiaujo, metu laiko ir panasiai, - susimasciusi baige dailinti rutuli ir uzkele ji ant to, kuri surito Imala. Zvilgtelejo i mergina. - Nezinau, turbut reiktu klausti Quinn. Zinau tik tiek, kad kol vyksta karas, ten tikrai negrisim. - Kuri laika patylejo. - Imala, ar galiu taves kai ko paklausineti? Apie Josh... - Atsargiai prakalbo

Imala patrynė vėsiu delnu sprandą.
-Na, aš kalbėjau apie greitai bėgantį laiką,-kiek nepatogiai sukikeno. Suprantingai linktelėjo ir pažiūrėjo į jų kūrinį.-Na taip, turbūt...
Gūžtelėjo pečiais ir sutelkė dėmesį į Adriel. Tikėjosi, kad tie klausimai nebus per daug asmeniški, arba tokie, į kuriuos ji nežinotų atsakymo.

- A, taip. Atleisk, as dar nelabai gerai gaudausi, - atsiduso ir padariusi dar viena - pati maziausia - rutuliuka uzdejo ji ant virsaus. - Ar tu jam skolininke? - Tyliai paklause, trumpam griztelejo link namo lyg tikrindama, ar Josh negirdi

-Nieko tokio,-sukikeno. Kelias akimirkas žiūrėjo į Adriel, nesuprasdama ką ši turi omenyje.-Na, taip... taip, turbūt galėtum sakyti ir taip.
Suklapsėjo blakstienomis, tikėdamasi, kad pataikė į jos norimą atsakymą. Akimirką pasigailėjo, jog čia ėjo, kadangi Adriel nelabai rodė emocijų, atrodė lyg psichopatė su ta trumpa suknele sniege.

- Ar tu paemei is jo zyme? - patikslino klausima.

-K-ką?-sutrikusi dirstelėjo į ją.-Apie ką tu kalbi? Ar aš turėčiau ką nors žinoti?
Dabar viskas buvo velniškai sujaukta Imala galvoje, mergina nejučiomis suraukė antakius, ėmė atsargiai stebėti Adriel, lyg ši ruoštųsi ją užpulti.

Adriel atsiduso. Imala, regis, visiskai nenutuoke apie ka ji kalba.
- Atleisk, neturejau to klausti. Tai niekis, - nudelbusi akis patryne sau pecius. - Imala, ar Josh - geras asmuo? - Patylejusi paklause.

Imala iškvėpė orą, akimirką jautė keistą įtampą, kuri užgulė abiejų merginų pečius.
-Ar Josh geras asmuo?-pakartojo ir truputį pamąstė.-Manau, kad taip. Labai geras. Tiesą sakant, jei ne jis - nežinau kur būčiau šiandien. Jis puikus vyras.
Šyptelėjo, į skruostus plūstelėjo karštis, tad skubiai pasitrynė delnu, kad nuslėptų tai nuo Adriel.

Adriel ziurejo i mergina, paskui nusuko zvilgsni kitur ir kuri laika maste.
- Gerai. Man tik to ir reikejo, - galop linktelejo. Nenutuoke, ka jai turejo pasakyti: ar pasveikinti, ar paguosti, ar ispeti.Neatrode, kad Imala meluotu. Jai buvo sunku pagalvoti apie nefilima kaip apie gera asmenybe po tu dvieju darbu, taciau burtininkes zodziai skambejo nuosirdziai. - Atleisk, jei tai buvo nemalonu, as... as nelinkiu nieko blogo. - Prikando lupa lygindama triju rutuliu pavirsius.

-Ne, viskas gerai,-patikino ir drąsiai šyptelėjo.
Iš tiesų, viduje grūmėsi jausmai, vyravo sumišimas po tokių keistų klausimų, lyg Josh būtų ką nors jau padaręs angelei. Atsiduso ir žvilgtelėjo į jų kūrinį. Staiga užėjo keistas noras jį sugriauti, sutrypti ir pašalinti bet kokius pėdsakus, sunaikinti viską. Pati išsigando tokių savo minčių, nors jos ir nebuvo svetimos. Turbūt, buvimas su Josh ją apramindavo, užgesindavo tokį įniršį, kylantį tiesiog iš niekur. Supratusi, kad viskas darėsi kiek nejauku būnant čia dviese, kai viduje įsikerojo sumaištis, Imala įkvėpė šalto oro į plaučius ir nuo tokio didžiulio gurkšnio deguonies, nejučia ėmė kosėti.
-Klausyk, turbūt eisiu į vidų, labai šalta,-sukikeno ir patrynė delnus.
Draugiškai šyptelėjo Adriel ir užlipusi laipteliais atvėrė duris, patrypė batais ir įėjo į vidų.

Quinn atejo ir zvilgtelejo i Adriel.
-Ei, Adriel!-pasauke nelipdamas laipteliais zemyn.

Ji pasuko galva ir paziurejo i Quinn.
- Taip? - atsuko nugara tariamam sniego seniui ir isklampojusi is sniego uzlipi laipteliais pas ji. - Imala su Josh jau isejo?

-Aha. Jau senokai, tiesa sakanta,-pasikase galva. Tada atsikrenkste.-Gal nori eiti i bara? Beje, puikus sniego senis.
Sukikeno zvilgtelejes i merginu darbo vaisiu.

- Aa, zinoma, - kiek sutriko ir apsidaire lyg ieskodama dvieju sveciu. Mastydama pasitryne nosies tilteli. - Gerai. - Galop linktelejo. Syptelejusi griztelejo i kurini. - Na, kol kas jis neturi veido. Ar kepures. Ar saliko.

-Nieko tokio, galesi pastatyti tukstancius tokiu,-syptelejo.
Paemes uz liemens, permete per peti ir nusinese i vidu. Atidarius duris ir sekmingai pasiekus svetaine, pergalingai pagrojo marsa Adriel uzpakaliu ir nusijuoke, paleido angele.

Keliukas buvo gerokai uzpustytas, taciau, zinoma, ne taip kaip nevalomos miestelio gatves, kadangi cia buvo nemazai egliu ir kitu medziu. Ramiai, kiek atsargiau isukes i kiemeli sustojo ir palauke kol visi islipo, nuejo vidun. Tada svilpaudamas uzrakino automobili ir nuseke vidun.

-Jis ir bus, turesit priprasti prie trecios akiu poros,-garsiai juokesi.-O, viskas puiku... karsta ir panasiai,-sukrizeno.-Jei rimtai, tai Anael su Adriel buvo dinge velniai zino kur, paskui parsirado lyg niekur nieko ir abu tylejo. Galvojau velniop, nesikisau. Viskas lyg ir tvarkoje, kas poromis, kas po viena, nepasikeite lyg ir,-guztelejo peciais, dairydamasis miskelyje, vaziuodamas siauru takeliu. Staiga sustojo kieme ir uzgesino varikli, pasiraze.