Ce slapta
Would you like to react to this message? Create an account in a few clicks or log in to continue.



 
rodiklisIeškotiLatest imagesRegistruotisPrisijungti

 

 Svetainė

Go down 
4 posters
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3, 4  Next
AutoriusPranešimas
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 18:07

Foster susikaupęs pakartojo procedūrą ir su Josh pirštu. Buvo toks įsigilinęs į viską, kad net negirdėjo pakankamai aiškiai atpažįstamų žingsnių, kai žemyn nusileido Scarlett. Toks perdėtai meilus gestas privertė susvyruoti fėjų ir šis vos neišpylė neįkainojamos emulsijos.
-Eeeeeei, atsargiau,-palyginus su fėjaus būdų, pakankamai piktai perspėjo merginą ir neatsakydamas įlašino dar vieną lašą, tik šį kartą vyriško kraujo. Viskas pasidarė raudonos spalvos.-Jūs pasirengę?-net per daug rimtu balsu paklausė.
-Apsitvarkyti?-sukrizeno Eresh. Netrukus atkartojo jo veiksmą ir kelias akimirkas tarytum mąstė.-Žiūrint ką...
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 18:28

Scarlett suirzusi, kad visas demesys neatiteko jai, bent menkai kersydama spirtelejo jam i uzpakali.
- Visada taip, - izeidziai suburbejo ir nusliukino.
Josh ispute akis itempta akimirka, bet viskam issisprendus lengviau atsipute.
- Taip, - tvirtai linktelejo.
- Na, atrodai kazkokia...isitempusi. - syptelejes kiek atkilo nuo atloso ir uzdejes rankas ant Eresh peciu lengvai patryne.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 18:38

Ereshkigal nelabai suvokė, kodėl ji jam atrodė įsitempusi, tačiau žinojo vieną - kur link angelas krypo.
-O gal man tiesiog reikia daugiau vyno?-krizendama paklausė ir ištuštino taurę.
Foster net nepasijudino, mat buvo fiziškai stiprus, tačiau toks paauglės pasirodymas jį šiek tiek suerzino, negalėjo meluoti. Net nežvilgtelėjo atgal, tiesiog uždengė smiliumi buteliuką ir pakratė visą turinį. Visi jie buvo antgamtiški padarai, todėl net ir sėdėdami galėjo jausti aliejaus, sumišusio su krauju skleidžiamą stiprią galią, jam palietus odą, ėmė gerokai deginti.
-Gerai,-tyliai atsipūtė ir įpylė viską į žoleles, jos netrukus paraudonavo, tada pageltonavo, spalvos ėmė maišytis, o kambaryje, rodos, pūsti vėjas. Ką tik buvę švieži lapeliai pagauti to viesulo išsiskirstė į įmantrią formą ant stalo. Ritualo užbaigimui fėjus iškėlė ranką virš to rato, delnas keistai sublizgėjo ir nukrito beveik nematomi kristalėliai. Dar kažką sunarnėjo neaiškia kalba, o tada trinktelėjo į rato vidurį.
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 18:42

Josh atmerkė akis. Pirmas dalykas, kurį pamatė prieš save buvo Imala, o už jos – tuščias kambarys. Geriau įsižiūrėjus atėjo mintis, kad juodomis blizgiomis plytelėmis dengtos sienos vis dėlto nebuvo vienintelis dalykas patalpoje. Toliau nuo jų matėsi didelis, ketvirtą sieną užimantis langas, prieš jį stovėjo vienintelis baldas kambaryje – prabangus krėslas, ant jo sėdėjo kepurėtas vyras.
- Mm? Netikėti svečiai? – nepažįstamasis pakilo ir pasisuko į porelę. Nefilimas keliais žvilgsniais įvertino jo išvaizdą: šviesiai ruda skrybėlė puikiai tiko prie tamsiai mėlyno trijų dalių kostiumo, ant kurio tipas vilkėjo pilką tvido švarką. Pro akis nepraslydo ir ganėtinai vešli ruda barzda, iš pažiūros vyrui negalėjo būti daugiau nei trisdešimt. – Galėjot bent pasibelsti.
- Kas tu toks? – instinktyviai paklausė Josh.
- Geras. Man jūs jau patinkat, - trumpai nusijuokęs kambario šeimininkas spragtelėjo pirštais. – Taigi, įsilaužiant į mano namus ir klausiat kas aš esu? – Lyg pasitikslindamas abiejų rankų pirštus įrėmė sau į krūtinę.
- Hm, na, mes esam…
- Ai, nereikia, aišku, kad žinau, kas jūs toki, - vyriškis nekantriai numojo ranka. – Jūs gi Josh ir Imala. Ateikit, sėskit, pašnekėsim. – Svetingai mostelėjo rank air susikišęs rankas į kelnių kišenes atsisėtojo priešais didįjį langą. Po vieno trumpo mosto baldo pusėn, viena jo pusė pailgėjo ir virto sofa. – Nesidrovėkit. – Draugiškai šyptelėjo padarams.
Josh nedrąsiai spustelėjo Imala ranką ir pasivedė ją prie sofos, tylomis atsisėdo. Nuo šios būtybės jautė sklindant labia stiprią energiją, su tokia nenorėjosi turėti negerų reikalų.
- Aš esu Chronas, - pagaliau pratarė vyras ir atsisukęs maloniai jiems šypsojosi.
- Chronas, - pakartojo Josh. – Graikų dievas, laiko personifikacija…
- Mhm. Ar matau nusivylimą? Žinau, žmonės mane mėgo vaizduoti kaip sulinkusį senį ilga balta barzda ir apsisiautusį kažkokiu dievišku rūbu, - Chronas nerūpestingai gūžtelėjo pečiais. – Bet neįsivaizduoju kodėl. Šiaip iš anksto galiu tau pasakyti, kad visi dievai nėra toki, kokiais žmonės juos laiko. Kodėl turėtum būti sukriošėliu, kai turi neribotą galią? – Po to, kai dievas spragtelėjo pirštais, visų trijų rankose atsirado po taurę brangaus šampano.
Josh sėdėjo praktiškai išsižiojęs, buvo sunku užčiaupti žandikaulį suvokus, kad sėdi prieš graikų dievą, valdantį laiką. Tik tada vaikinas sutelkė dėmesį į tai, kas buvo už lango, prie kurio stovėjo Chronas.
- Kosmosas… - nesusilaikęs ištarė. Priešais save regėjo gausybę galaktikų, įvairios jų spalvos juodoje erdvėje sudarė įspūdingą kompoziciją.
- …neišvengiama laiko dievo kasdienybė, - užbaigė sakinį, priėjęs prie Josh pats uždarė jo burną ir šyptelėjo. – Hm, žinot, prisiminiau, aš turiu jums klausimą. Ką, po velnių, jūs čia veikiat?
Josh akimirkai sunerimo, mat Chronas neatrodė patenkintas.
- Mes tik… - nefilimas pradėjo nervingai krutinti pirštus
- Žaidėt su likimu? Užsimanėt pagaliuku pabaksnoti suakmenėjusį Chroną? – dievo balsas darėsi vis rūstesnis, o jis pats nejučia pradėjo vis didėti. Vaikinas nejučia prisispaudė dar arčiau Imala, pasijuto tarsi skruzdėlė po batu. Grėsmingas Chrono paveikslas netrukus su pokštelėjimu virto debesėliu, o prieš juos vėl stovėjo barzdotas vyras, tik šįkart juokėsi ir plekštelėjo Josh per petį. – Aš tik juokauju, nebijokit. Na, žinot, kaip dievas aš turiu visai neblogą humoro jausmą.
Josh su palengvėjimu atsiduso suvokęs, kad visa tą laiką buvo sulaikęs kvėpavimą.
- Tai… tu nenubausi mūsų amžinoms kančioms? – dėl viso pikto pasiteiravo. Tas tik sukėlė vyriškiui juoką.
- Neee, baikit, aš ne toks. Jūs man visai patinkat, - patrynė jų abiejų pečius atsistojęs už sėdinčių Josh ir Imala. Chronas sužiuro į vaizdą už lango ir svajingai atsiduso. – Kokia graži ta mūsų visata… tylu, ir triukšmo jokio. Jūs turbūt turit klausimų.
- Kur mes esam? – iškart paklausė nefilimas.
- Jums nesuvokiamoje penkių dimensijų erdvėje, kurią aš supaprastinau tiek, kad jūs suprastumėt mano kūrinį. Ėmiausi to vos pajutęs brovimąsi į savo energijos ratą. Tai mano paties kūrinys, viską sustačiau taip, kad būtų patogu kontroliuoti laiką. Bėda ta, kad tai tik viena dalelė iš milijono mano valdų.
- Tai tu… perstatei visas tas galaktikas savo patogumui? – Josh nejučia šyptelėjo.
- Aha. O kodėl ne? – Chronas linktelėjo lyg tai būtų kasdienis, savaime suprantamas dalykas. – O tu paklausti ko nors, Imala? – Žvilgtelėjo į merginą lyg į seną draugužę.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 18:50

Pirmiausia Imala išplėtė akis. Ji nelabai žinojo kaip reaguoti į erdvės pasikeitimą, staiga kojos tapo nelabai tvirtos, vien dėl to, kad patalpoje dar buvo ir kitas padaras. Turėjo sekti paskui nefilimą, mat tai buvo jų bendras reikalas, įsivėlė abu. Atsikrenkštusi sudėjo rankas ant kelių, kad jos neišduotų šiokio tokio išgąsčio. Net ir prabangios vaišės jos nesuviliojo, palinkusi burtininkė padėjo taurė ant grindų, mat stalelio nebuvo. Nuo šaltos jo rankos krūptelėjo ir kiek susigūžė. Viskas jai atrodė taip įdomu ir neįtikimą, visai kaip vaikui, ką tik ėmusiam susipažinti su pasauliu. Sulaukusi kreipimosi į save iš pradžių išplėtė akis, o tada papurtė galvą - nenorėjo prisikalbėti.
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 18:59

- O.. iš kur tu žinai mūsų vardus? – nesusilaikė nepaklausęs. Laiko dievas iš to tik nusijuokė.
- Rimtai, Josh? Aš juk dievas…  dievai viską žino. O jūs, tarp kitko, esat labai įdomūs individai, netgi neeiliniai… - linksmai pasakė. Josh iškart sukruto.
- Kodėl neeiliniai?
- Matot, jūsų atvejis itin retai randamas. Neatsimenu, kada tokį turėjom. Tai dėl jūsų santykių, - Chronas ėmė vaikštinėti aplink sofutę susidėjęs rankas už nugaros. - Gal pastebėjot, kad aplinkiniai stebis tuo, kaip judu gerai sutariat, kad mylitės dažniau nei įprastos poros, ir šiaip, atrodot kaip nužengę iš pasakos apie princus ir princeses?
Nefilimas kiek nuraudo, pasijuto nepatogiai, kad visai nepažįstama dievybė apie juos tiek daug žino.
- A-aha, - vis dėlto jo teiginio negalėjo paneigti.
- Na, o ar esat girdėję apie panašių visatų teoriją? Ne? Na, aš galiu jums pateikti supaprastintą versiją. Imala, ar kada nors pagalvoji, kaip būtų susiklostęs tavo gyvenimas, jei būtum likusi gyventi gentyje? – kilstelėjęs antakį vyriškis sužiuro į burtininkę. Tada pasisuko į jos draugą. – O tu, Josh? Ar pagalvoji, kas būtų nutikę, jei Greisė nebūtų išvykusi? Galiu jus nudžiuginti arba nuliūdinti, nes kažkur šitoje maišalynėje, kurią matote pro langą, egzistuoja tikslios jūsų kopijos gyvenančios būtent tokį gyvenimą. – Ramiai dėstė mosuodamas į langą. – Išvis, yra šimtai, tūkstančiai jūsų kopijų, gyvenančių vis kitokį gyvenimą. Vienoje visatoje Anael nedingsta iš Josh gyvenimo, o Imala gimsta tuo pačiu laikotarpiu kaip ir jis. Kitoje Josh išvis gimsta Imala gentyje ir taip toliau. Tai kaip knygų serija, kurioje veikėjai tie patys, bet istorijos skirtingos. – Barzdotame Chrono veide švietė linksmumas, atrodė, kad dievas entuziastingai žiūri į savo darbą. – Žodžiu, su jumis visas įdomumas yra tas, kad… jūs visada kartu. Nesvarbu, kokioje situacijoje esate, kažodėl Josh ir Imala visada sieja romantiški ryšiai. – Jis patrynė delnus. – Palaukit, aš jums parodysiu pavyzdžius.
Chronas priėjo prie jų ir uždėjo rankas ant poros pečių. Jiems prieš akis pradėjo mainytis vaizdai.
-----------------------------
Imala naktį sėlino per mišką. Buvo vasara, laikas, kada gamta atgijusi, bet cikadų čirškimas buvo išplaukęs, tarsi sklistų iš labai toil, tas pat darėsi su visais kitais garsais, jie sunkiai girdėjosi. Bronzinę odą dengė genties drabužiai, rankoje ji laikė lazdą. Eidama, regis, neskleidė jokių garsų, tykino tarsi šešėlis. Išlindusi į proskyną po medžiu pamatė jau laukiantį Josh, jis stovėjo atsukęs merginai nugarą ir atrodė neramus – vis dairėsi į šalis, nervingai bato galu kasė žemę. Laukinei žaismingai stuktelėjus jį lazdos galu vaikinas pašoko lyg įdurtas adatos, Imala prapliupo juoktis. Josh taip pat nenulaikė šypsenos, tuomet žvilgtelėjo į suklypusią trobą sau už nugaros. Paėmęs merginą už abiejų rankų atbulas ėjo link pravirų durų, priėjęs slenkstį palinko ją pabučiuoti, o laukinė atsakomai stumtelėjo jį į tamsą, ant šieno krūvos, ir kikendama pati puolė vidun.
---------------------------------
Horizonte matėsi aukštai kylantys dangoraižių stogai, per automobiliais užkimštą gatvę greitai žingsniavo Josh ir Imala. Abu vis nedrąsiai žvilgteldavo vienas į kitą, tarsi norėtų ką nors padaryti, bet nesugebėtų. Kai mergina pakėlė ranką, kad galėtų nusibraukti nuo veido įkyrią plaukų sruogą, ant bevardžio piršto švystelėjo vestuvinis žiedas. Po kelių minučių Josh ranka taip pat pakilo, nefilimui tvarkantis plaukus ant bevardžio piršto taip pat pasimatė žiedas, bet visiškai kitoks nei jo kompanijonės. Porelė pagaliau įėjo į kažkokį viešbutį – vos durys užsidarė, vaikinas iškart paėmė burtininkės ranką, veide atsirado palengvėjimas.
--------------------------------------------
Priešais juos atsivėrė kabineto vaizdas: tvarkingai sustatyti suolai, tamsiai žalia mokyklinė lent air mokiniams pamoką aiškinanti mokytoja. Klasės gale, vidurinėje eilėje, paskutiniame suole sėdėjo akiniuotas Josh. Už lango buvo ankstyvas pavasaris, o pro langą krito šilta saulės šviesa. Nefilimo žvilgsnis nesusikaupė ties klasės gale stovinčia moterimi, vietoj to jis žiūrėjo į priešais sėdinčią mergaitę negalėdamas atsigrožėti dailiu vaizdu: saulės apšviestoje klasėje matėsi ore skraidančios dulkelės, o Imala skaitė pakėlusi knygą sau prie akių ir padėjusi alkūnes ant stalo, visai nekreipė dėmesio į šurmulį aplinkui. Ant tamsių plaukų taip pat krito keletas spindulių ruožų. Nejučia mokinukas pagalvojo, kaip būtų nuostabu perteikti tokią akimirką ant popieriaus lapo.
- Ponaiti Bowen, - klasės priekyje pasigirdo griežtas, aukštas balsas, privertęs Josh krūptelėti ir kaipmat atsisėsti tiesiai. – Malonėkite liautis svajoti apie panelę Redfield ir susitelkti ties gramatikos taisyklėmis, kurias atsiminti jums pastaruoju metu ne itin sekasi.
Vaikai klasėje pradėjo tylomis krizenti, o Josh skaisčiai išraudonijo, stengėsi nesutikti daugybės akių porų, pasisukusių į jį. Imala atsisuko į vargšelį nefilimą taip pat kiek paraudonijusiais skruostais ir droviai jam šyptelėjo. Josh sumirksėjęs pasitaisė nusmukusius akinius ir susigrizbęs taip pat atsakomai menkai šyptelėjo. Mergaitė tyliai sukikeno ir pasisuko atgal į mokytoją atmesdama plaukus, kurie pakėlė dar vieną dulkių debesį. Vaikinas pajuto, kaip pilve pradeda skraidyti drugeliai.
-------------------------------------------------
Gūdžiame, tamsiame miške tarp medžių driekėsi akmenuotas, žibintų apšviestas takelis. Buvo tamsi naktis, ant medžių sėdo tirštas rūkas, juoda žemė blizgėjo nuo į ją besigeriančios drėgmės. Tylą drumstė Imala batų keliamas akmenėlių čežėjimas, ji kiek baugščiai vis apsidairydavo aplink, tačiau ją supančioje juodumoje niekas nepasirodė. Vis dėlto jaunoji mergina stipriau įsisupo į nuo šalčio saugantį švarkelį ir paspartino žingsnį. Staiga išgirdusi kažką sušlamant ji šplėtė akis ir šoktelėjo, išplėstos akys kaipmat pradėjo greitai lakstyti į šalis ieškodamos garso šaltinio. Viena ranka slystelėjo kišenėn, nuo to veiksmo Imala veidas kiek atsipalaidavo – ten turbūt glūdėjo koks nors ginklas primenantis, kad ji saugi. Įsidrąsinusi burtininkė giliai įkvėpė ir paėjėjo prie takelio pakraščio, kurio nesiekė žibinto šviesa. Įžiūrėjusi medžių paunksmėje tamsų siluetą mergina įsitempė ir žengė žingsnį atgal. Pajautė grėsmę, tad ruošėsi nešti kudašių, ją sustabdė tik skausmo kupina aimana, atsklidusi iš tos pačios pusės.
- Kas ten? – tyliai paklausė į tamsą, kol kas nedrįso artintis prie nepažįstamojo. Ji dar kurį laiką girdėjo garsų, dusulingą alsavimą iš tamsos, po kelių minučių dar pasigirdo tylus vaitojimas, o po to – tyla. – Ei. – Nurijusi seiles ji galop prisiartino prie ant drėgnos žemės tysančios figūros. Apgraibomis suradusi žmogystos galvą kiek krūptelėjo, vis dar buvo beprotiškai įsitempusi, o adrenalinas dare savo. Po delnu pajutusi kažką drėgno Imala aiktelėjo, tirštoje juodumoje ant jos rankos blizgėjo kraujas. Supratusi, kad šis nepažįstamasis tikrai negalės jos nuskriausti pačiupo jį už pažastų ir sukaupusi jėgas šiaip sugebėjo jį nutempti ant takelio. Šviesoje pagaliau gavusi progą padoriai apžiūrėti, su kuo turi reikalų, burtininkė išplėtė akis ir švariu delnu trumpam užsidengė burną. Ant žemės tysantis jaunuolis buvo viena didelė žaizda: pro visiškai sudraskytus drabužius visur sunkėsi rausvas kraujas. Galvą darkė tik ties smilkiniu buvusi didelė raudona dėmė – jam greičiausiai buvo trenkta. Atkutusi mergina priklaupė šalia tipo ir atidžiai pasiklausė, ar jis išvis kvėpuoja, ant kaklo suieškojo pulsą. Pstebėjusi kiek kylančią ir besileidžiančią krūtinę bei pajutusi po pirštais tvinksėjimą, kad ir silpną, net lengviau atsikvėpė, tačiau vien žinojimas, kad tipas gyvas jai visko nepalengvino, negalėjo jo tiesiog palikti.
Vargais negalais užsivertusi sužeistąjį sau ant nugaros ji lėtai judėjo takeliu. Josh tam per daug neprieštaravo, iš jo pusės atsklido tik gailus atodūsis, o Imala, priešingai, toks keliavimo būdas visai nepatiko – vaikinas buvo per sunkus, kad galėtų jį taip tempti ilgesnį atstumą, o per drabužius jautė besisunkiantį kraują. Nešulį greitai teko nuleisti ant žemės ir tempti laikant už pažastų. Taip kankintis burtininkei ilgai neteko, po kelių minučių ji įžengė į nedidukę aikštelę medžių apsuptyje, kurioje stovėjo nedidelis namelis. Paguldžiusi Josh prie slenksčio mergina atsirakino namų duris ir įtempė nepažįstamąjį vidun, po to vėl as jas užrakino. Pagaliau atsidūrusi saugioje aplinkoje Imala prikandusi lūpą nutempė vaikiną į pirmame aukšte buvusį vonios kambarį, kūnas palikdavo ant grindų rausvas kraujo dėmeles. Vargais negalais perkėlusi jį į vonią mergina pradėjo lėtai krapštytis su suplėšytais marškinėliais, nors bandė dėmesį nukreipti tik į tas mintis, kad jį nurenginėja tik dėl būtinybės, kad būtų patogiau apžiūrėti žaizdas, blyškūs skruostai vis tiek kiek raustelėjo. Vaikinui likus tik su apatiniais burtininkė toliau eiti neišdrįso, papurčiusi galvą atsuko vandenį ir pradėjo pildyti vonią norėdama nuprausti naująjį pacientą. Iš pradžių vanduo buvo šaltas, nuo to Josh sukrutėjo ir pramerkė akis.
- K-kur aš? – sutrikęs paklausė. Nepastebėjusi, kad sužeistasis prabudo, Imala pirmiausia krūptelėjo.
- Tu, aa, mano namuose, - pirmiausia ir pati kiek pasimetusi pradėjo, nefilimas neatrodė išsigandęs, tiesiog pasimetęs. – Radau tave miške, visą kruviną. Aš Imala.
- Miške? Kruviną? – sužeistasis sutrikęs sumirksėjo akimis ir pažiūrėjo į vandenį, pamažu semiantį kūną. Tik tada pastebėjo, kad jis rusvas nuo purvo ir kraujo. Nuo vaizdo nefilimas išplėtė akis.
- Tu neprisimeni?
– Ne, aš… aš neprisimenu, kas aš toks, – Josh apmaudžiai susiėmė už galvos.
- O, varge… - Imala giliai atsiduso.
-------------------------------------------------
Tylioje, tvarkingoje vaistinėje tarp įvairių lentynėlių sukinėjosi jauna mergina skaisčiai raudonais skruostais. Ji vis žvilgčiojo kasos pusėn, kur su kažkokiu senuku kalbėjosi apytikriai jos amžiaus Josh, tuo metu jis skaitė kažkokių vaistų sudėtį užsidėjęs akinius ir aiškino apie tablečių vartojimą.
- Na, geriausia būtų, jei tiesiog pakalbėtumėt apie tai su savo gydytoju… - atsiduso, bet senučiukas, regis, kažko supykęs, tiesiog išėjo iš vaistinės. Nefilimas sutrikęs pasitrynė delnu kaktą ir pasikasė viršugalvį.
- Viskas gerai, Josh, su senjorais visada panašiai nutinka, - prie jo priėjo tokį patį baltą chalatą vilkintis vyras, patapšnojęs jaunesniojo padėjėjo petį ir netrukus vėl kažkur dingęs. Imala giliai įkvėpė ir pagaliau įsidrąsinusi išniro iš lentynų, ryžtingai pradėjo žingsnuoti kasos link. Josh, likes vienas, kaipmat pastebėjo besiartinančią bendraamžę ir ėmė spoksoti į ją kaip paskutinis stuobrys. Mergina pastebėjusi ties ja užsilikusį žvilgsnį prarado visą ryžtą ir nedrąsiai pasitraukė už pirmos pasitaikiusios lentynos. Jaunasis vaistininkas iškart suprato, kad padarė kažką ne taip ir išraudęs pasitrynė sprandą. Nerangiai išėjęs iš už kasos nuėjo prie Imala, kuri apsimetė skaitanti vaistų aprašymą, bet ant veido šaltoje šviesoje aiškiai matėsi raudonis ant veido.
- A-atsiprašau… man nederėjo taip žiūrėti, - trindamas chalato rankovę išpyškino ir susidrovėjęs nudrožė atgal prie kasos. Net kiek nustebo, kad mergina netrukus nusekė jį.
- Aš norėjau nusipirkti…
Jai nebaigus sakinio pasirodė anksčiau Josh dėl nesėkmės paguodęs vyras. Pamatęs, kad abu jaunuoliai tyli ir kiek išraudę žiūri į žemę, atsiduso.
- Josh, juk nesiruoši raudonuoti pamatęs kiekvieną mergaitę, užsukančią į vaistinę? Atleiskit, jis čia naujokas, kiek nervinasi. Kuo galėčiau padėti? – maloniai šypsodamasis sužiuro į jaunąją lankytoją. Imala suspaudė lūpas ir dar skaisčiau išraudo, nuleidusi akis kažką tyliai cyptelėjo. – A-atleiskit? Kažką sakėt? – Sutrikęs pasitikslino vaistininkas.
- Aš… aš jam pasakysiu, - tyliai šnipštelėjusi parodė į vietoje tebestovintį Josh.
- Ak… vaikai, - vaistininkas šypsodamasis pavartė akis, vėl pasišalino. Nefilimas sutrikęs pakėlė akis ir sužiuro į šalia patyrusio vaistininko dar drovesnę pasidariusią merginą.
- Man… man reikia… - ji kalbėjo taip tyliai, kad vaikinas instinktyviai palinko per kasą taip, kad Imala jau šnibždėjo į ausį. - …higieninių paketų…
- Gerai, aš tuoj atnešiu, - net nejausdamas taip pat tyliai sušnabdždėjo ir rimtai linktelėjęs nuėjo prie lentynėlės sau už nugaros. Josh visai nesijuokė numanydamas, kaip nepatogu jai turėjo būti. Įteikęs Imala pakuotę kiek nedrąsiai šyptelėjo.
- Bet... bet aš dabar neturiu kuo mokėti, - visai nusiminusi tarstelėjo mergina, visai nukabino nosį.
- Tik dabar? – Josh sutrikęs įtemptai galvojo. – Viskas gerai, dabar imk nemokamai. Kodėl tau neužsukus kitą dieną? Galėsi atsiskaityti už juos. – Kažkodėl staiga visiškai pasitikėdamas pirmąkart matoma pirkėja pasiūlė. Imala pakėlė akis į besišypsantį veidą.
- Gerai… - nejučia ir pati šyptelėjo, energingai palinksėjo.
------------------------------------------------------------
Iš niekur atsirado erdvi aikštė, kurios šonuose įsikūrę stovėjo keletas kavinių. Vienoje sėdėjo Josh ir Imala, bet jie okupavo skirtingus staliukus – matėsi, kad abu dar nepažįstami. Abu sėdėjo bendroje erdvėje – lauke. Nefilimas ramiai skaitė kažkokią knygą pasibalnojęs nosį akiniais ir gurkšnodamas kavą, o Imala, regis, kažko laukė, tarp rankų taip pat sukiojo kavos puodelį ir neramiai žvalgėsi į šalis. Kitame aikštės gale pasirodė žmogystos pavidalas, merginos žvilgsnis užsiliko ties artėjančia, kiek girtai svirduliuojančia figūra. Pasiekęs kavinę kresnas rudaakis jaunuolis priėjo prie jos staliuko, kampuotas žandikaulis buvo tvirtai įtemptas, atrodė nepatenkintas.
- Ką, po velnių, tu darai? - atžagariai paklausė, juodaplaukės veide švystelėjo klausimas ir tam tikras pažeidžiamumas.
- Sakei tavęs čia palaukti...
- Turėjai pavežti mane iki čia, tu, kvaila kale, - piktai sumalė, bet Imala tik papurtė galvą.
- Ne, tu aiškiai nurodei tavęs čia palaukti, - tyliai murmtelėjo, vaikinas susiraukė ir atgalia ranka vožė jai per veidą. Mergina kiek loštelėjo atgal nesitikėjusi tokio judesio, nuo apatinės lūpos varvėjo kraujas. – Mėšlo krūva. – Dar nusispjovė vyriškis, ir nusivirduliavo kitur kartu su savimi išsinešdamas ir alkoholio tvaiką. Kavinėje įsivyravo nejauki tyla, bet niekas neatrodė pasiryžęs padėti. Tik Josh sumišęs apsidairė, pasikrapštė viršugalvį ir padėjęs knygą nukulniavo prie jos staliuko.
- Tau, ee, viskas gerai? – nedrąsiai paklausė padėdamas ranką ant neužimtos kėdės atlošo.
- Aaa, taip... – Imala paėmusi nuo stalo nosinę uždėjo ją ant kraujuojančios lūpos ir pakėlė akis į nepažįstamąjį tarsi atsiprašydama už tai, kas ką tik įvyko. Blyškus veidas kiek raustelėjo iš gėdos dėl tokio rūpesčio. – Visas gerai, tikrai... – Patikino ir nusisuko, raudonis tapo dar gyvesnis nefilimui klestelėjus ant laisvos kėdės.
- Kas čia ką tik nutiko? – jis atsargiai pasiteiravo su rūpesčiu žiūrėdamas į susigūžusią Imala, rudų akių žvilgsnis pasiliko ties stalviršiu.
- Tai mano vaikinas, Mike, jis... kartais nejaučia ribų, kai kiek per daug išgeria, - kuo nerūpestingiau stengėsi paaiškinti. Josh kiek per ilgai užsižiūrėjo į jos veidą, juodus, kvepiančius plaukus, į blizgančias akis, pilnas gyvybės, nors viduje Imala turbūt jautė skausmą ir sumišimą. Supratęs, kad užsižiūrėjo, nepatogiai krenkšelėjo ir sukikenęs pasitrynė smakrą.
- Atleisk, akimirką užsisvajojau... ee, tu tikra, kad negaliu niekuo padėti? Ta žaizda atrodo skaudi... – vėl surimtėjęs suraukė antakius. Nenorėjo tiesiog išeiti taip niekuo ir nepagelbėjęs. Palenkė galvą, norėdamas geriau įsižiūrėti į lūpą.
- Tikrai, viskas gerai, - Imala greitai atsigavo po netikėto išpuolio ir jau nusijuokė pastebėjusi atsiradusią raukšlelę Josh veide. – Gerai, jei jau taip nori padėti, gal galėtum man atnešti porą popierinių rankšluosčių? – Ji stengėsi šypsotis, bet Josh aiškiai matė, kad toks veiksmas sukėlė skausmo dėl prakirstos lūpos. Skubiai linktelėjęs jis kaipmat pašoko nuo kėdės ir pagriebė kelis nurodytus daiktus nuo artimiausio stalo, ištiesė savo pašnekovei.
- Beje, aš Josh.
- Imala. Dėkui, - jie abu nedrąsiai spustelėjo vienas kitam rankas, po to Imala pagaliau atsiėmė siūlomas servėtėles. Abu kurį laiką sėdėjo kiek nejaukioje tyloje.
- Taigi... ar gyveni kur nors netoliese? – mandagiai pasiteiravo Josh galvodamas, apie ką jiedu galėtų pasikalbėti.
- Hm... tiesą sakant, gyvenu su savo vaikinu. Maždaug dešimt minučių kelio nuo čia. O tu? Ar tu vietinis? – lėtai prakalbo Imala, merginos žvilgsnis lūkuriavo ties jos kavos puodeliu.
- Aha, man iki čia tik kelios minutės kelio, - trumpai atsakė pasekdamas lakstančiu žvilgsniu, nutuokė, kad merginai turėjo būti nejauku, bet jautė kažkokį poreikį su ja pasikalbėti. Protas nefilimą išdavė – į galvą neatėjo jokios mintys, kokią temą galėtų užvesti. Jis neramiai čiupinėjo apyrankes, buvusias ant dešinės rankos.
- Ar tai iš festivalių? – tyliai paklausė Imala, pastebėjusi jo pirštus, gniaužančius juosteles. Josh veidas iškart nušvito, jis linktelėjo ir ištiesė ranką per stalą, leisdamas jai apžiūrėti spalvotus aksesuarus. Imala akys taip pat sušvytavo, ji susidomėjusi akimis tyrė objektus, o po kelių akimirkų parodė panašiomis puošmenomis nusėtą riešą. Vaikinas išsišiepė, iškart pasijuto turįs su ja kažką bendro. Ant nosies nukritęs šaltas lietaus lašas išblaškė nefilimo mintis. Suglumęs jis pakėlė galvą į dangų pagaliau atkreipdamas dėmesį į tamsius debesis danguje. Imala pirmiausia pastebėjo lašelį ant stalviršio, paskui vienas nukrito į jos kavą.
- Tipiška, - Josh atsiduso, tada surimtėjęs sužiuro į kruvinas servėtėles. – Ar labai skauda lūpą? Kaip manai, gal reiktų, kad kas nors ją apžiūrėtų?
- N-ne, viskas gerai, - Imala iškart atsakė ir papurtė galvą. – Tiesą sakant, aš au turbūt eisiu. – Dar tarstelėjo, mat lietaus lašelių vis gausėjo. Josh atsistojo kartu su ja.
- Tu tikra? Leisk bent palydėti tave namo, arba... arba galim užsukti į mano butą, jis visai netoli. Išvengtumėm lietaus, o pas mane tikrai yra ledo... – greitai pradėjo siūlyti variantus nenorėdamas palikti burtininkės vienos. Kol kas nesuprato, kodėl staiga užėjo toks didžiulis poreikis ja rūpintis.
- Eeem, na gerai, jei tau nesunku?.. – neapsisprendusi pradėjo Imala, bet Josh tik papurtė galvą ir paėmė jos ranką.
- Nagi, dingstam iš čia, - dar šyptelėjo ir pradėjo vestis ją gatve, lietus palaipsniui stiprėjo: vėjas darėsi stipresnis, o lašai didesni. Abu susižvalgė tik peržengę Josh buto slenkstį. Jis mostelėjo svetainės link. – Jauskis kaip namuose. Einu surasti ko nors tavo lūpai. – Pasakęs trumpą instruktažą nefilimas patraukė virtuvės pusėn, girdėjosi atidarinėjamų spintelių garsai. Imala dar sumurmėjusi padėką nuėjo nurodyta kryptimi, netrukus jau sėdėjo ant nedidelės sofutės pro langą stebėdama pliaupiantį lietų. Vaikinas greitai pasirodė su stikline vandens, aspirino tablete ir ledo gabalėliais, įvyniotais į maišelį. – Turėtų nuimti skausmą ir sumažinti tinimą.
Josh prisėdo šalia jos kiek nedrąsiai, vis užmesdavo akį į ją. Kalba sukosi sunkiai, lėtai, nefilimas sunkiai sugalvojo, ko galėtų jos klausti. Būtų mielai paprašęs papasakoti apie Mike, bet dar net nebuvo praėjusi valanda nuo to laiko, kai jie pradėjo kalbėtis, ir toki klausimai jam atrodė per daug asmeniški draugystės pradžiai.
- Tai... tau patinka muzika? – vėl pradėjęs knibinėtis su apyrankėmis prisiminė Imala susidomėjimą. Net nepalaukęs atsakymo parodė į kampe stovintį pianiną. – Tokiomis niūriomis dienomis nuotaiką visada pakelia gera melodija. Nori pasiklausyti?
- Dabar jau būtų sunku pasakyti ne, - merginai pasiūlymas, regis, tiko. Ji sėdėjo prie lūpos glausdama ledą, kuris nuėmė skausmą, tad abu pajėgė vienas kitam lygiavertiškai nusišypsoti. Nefilimas kaipmat pašoko nuo sofos ir persėdo prie pianino, greitai pramiklinęs pirštus ant klavišų pradėjo skambinti kelias nesudėtingas, pakankamai greito tempo melodijas kažkuo panašias į ritmingai ant žemės krintančius smulkius lašelius lauke, vis užmesdavo akį į jau gerau nusiteikusią savo naują pažįstamą padrąsinamai šypteldamas. Neilgą pasisėdėjimą nutraukė suskambęs telefonas merginos kišenėje. Vaikinas negalėjo nepastebėti šiokio tokio išgąsčio šešėlio jos veide, kai burtininkė patikrino, kas skambino.
- Oi, - susivokęs patraukė pirštus nuo klavišų ir ramiai atsisėdo.
- K...klausau? – priglaudusi telefoną prie ausies nedrąsiai prabilo Imala.
Josh, nors ir sėdėjo toliau, net tokiu atstumu išgirdo kitoje ragelio pusėje įniršusį, vyrišką balsą ir keiksmžodžių virtinę, nukreiptą į Imala. Pokalbiui - kuris daugiausia buvo vienpusis – progresuojant mergina vis labiau gūžėsi, atrodė, kad ji tuoj susitrauks į nedidelio dydžio kamuoliuką. Nefilimas pasijuto neapsakomai nepatogiai.
- A-aš...aš tuoj grįšiu, - burtininkė kiek virpančiomis kojomis pakilo nuo sofos, padėjusi ragelį pajudėjo link durų.
- Tu juk žinai, kad neprivalai eiti?
- Jei neisiu, viskas bus tik dar blogiau, - Imala trumpam stabtelėjo, kai nefilimas ją prisivijo. Pirštų galiukais atsargiai palietė pamažėle gijančią žaizdą. Tam tikromis akimirkomis buvo pastebėjęs gerokai rimtesnių sumušimų ant jos kūno: vieną pastebėjo esant ties raktikauliais, o kitą – aukščiau riešo, švystelėjusį tik tą akimirką, kai Imala parodė savo apyrankes. Oda tose vietose buvo bjauriai violetinės spalvos.
- Kodėl su tuo taikstaisi? – neiškentęs paklausė, bet balsas nuskambėjo tyliai, kone kaip šnabždesys. – Neturi kokių nors giminių, pas kuriuos galėtum apsistoti bent kuriam laikui?
- Ne... aš neturiu kito pasirinkimo, - liūdnai papurtė galvą.
- Tada... tada leisk bent pavežti tave, - Josh atsiduso, žvilgtelėjo į bjaurią liūtį už lango.
Greitai abu išbėgo į kiemą ir žaibo greitumu įsėdo į ten stovėjusį Josh automobilį. Naujieji draugai nedaug tekalbėjo, mergina tik kartais paaiškindavo, kuria kryptimi reikia važiuoti. Nefilimas dar niekada nesijautė taip slogiai. Privažiavęs vargingai atrodantį daugiabutį gailiai žvilgtelėjo į burtininkę, bet ji tik padėkojo ir dirbtinai šyptelėjusi išlipo, greitai nukulniavo durų link. Josh stebėjo smulkią figūrą dingstant tarpduryje, viduje kirbėjo negeras jausmas. Kelias minutes nervingai gniaužęs automobilio vairą vaikinas galop taip pat išlipo ir nuėjo buto link. Nustebo pamatęs, kad durys net nebuvo užrakintos. Kaipmat jas pravėręs pirmiausia išgirdo smūgio garsą, tylų verksmą ir žemą, girtą vyrišką balsą. Kone griūdamas jis pasileido garso link, sustingo tik pamatęs Mike, už plaukų tempiantį gerokai mažesnio ūgio merginą, viena jos veido pusė vėl buvo paraudusi.
- Paleisk ją, - Josh piktai suniurzgė ir sunėrė rankas ant krūtinės, greitai akimis permetė Mike. Jis buvo gerokai stambesnio sudėjimo ir greičiausiai nesunkiai apkultų nefilimą, bet nuo jo sklido toks stiprus alkoholio tvaikas, pasklidęs visuose namuose, kad agresyviai nusiteikęs tipas turbūt vargiai suprato, kas vyksta aplink. Vyriškis prisimerkęs sužiuro į tarpduryje išdygusį nepažįstamąjį, tada garsiai nusijuokė.
- Vaje, Imala, įsigijai apsauginį? – pašaipiai vyptelėjo ir paleido savo auką, mergina neišlaikiusi pusiausvyros nukrito ant grindų. – Ei, čia mano nuosavybė, todėl geriau nešk savo snukį iš mano namų... – Svirduliuodamas pamojavo kumščiu. Josh ilgai nedelsęs prisiartino prie Mike ir kumščiu gerokai vožtelėjo vyriškiui nosin, po to užteko tik rimto stumtelėjimo, kad paerverstų stambesnį priešininką žemėn.
- Ji niekieno nuosavybė, nebent savo. Prisiekiu, jei priliesi ją bent vienu savo purvinu pirštu, tavo gyvenimas virs pragaru, - dar piktai mestelėjo apsvaigusiam Mike, tada pribėgo prie jau stovinčios merginos. – Imala, bėk ir susikrauk daiktus, mes dinsgtam iš čia.
------------------------------------------------------------
Nedidukė ir liesutė, ne daugiau trylika metų turinti Imala ryžtingai žingsniavo miestelio gatvėmis. Jos oda buvo bronzinė, gražiai įrudusi nuo saulės, mokyklinė uniforma kiek per didelė – matėsi, kad mergaitė gyveno gentyje, tik dabar kažko sunerimusi bastėsi gatvėmis tempdama ant nugaros užkrautą kuprinę.
- Imala, kur tu eini? – netrukus ją pasivijo Ahyoka, captelėjusi sesers rankovę timptelėjo savo pusėn. – Mums skubiai reikia grįžti namo, juk tėvai tuoj ieškos – trečią turim būti namie.
- Dabar negaliu grįžti. Gal galėtum mane pridengti? – kramtydama lūpą sužiuro į savo dvynę.
- Kur tau taip skubiai reikia? – kiek suraukusi antakius sutrypčiojo Ahyoka.
- Kai kas atsitiko su Josh, mes jau ilgai nesišnekėjom… turiu viską išspręsti, - ryžtingai pareiškė ir užsiraitojo uniforminio švarko rankoves.
- Aaa, su tuo berniuku? Na, gerai, sesut, bet tu man būsi skolinga karamelinę spurgą, - mergaitė kikendama nubėgo miško pusėn. Imala tik papurtė akis ir toliau patraukė gatve, greitai priėjo Josh namus – tuos, kuriuose dabar kartu gyveno Josh ir Imala, tik kiek kitokios spalvos sienomis bei stogu. Pasistiebusi mokyklinukė pamygo skambutį. Duris greitai atidarė Alicia.
- O, labas, Imala. Tu pas Josh? – nuotaikingai pasiteiravo moteris ir pasitraukė į šalį įleisdama mergaitę vidun.
- Ahaa, - pritardama linktelėjo, vos įėjusi vidun Imala nusispyrė batus. – Galiu iškart eiti pas jį?
- Žinoma, - šiltai nusišypsojusi linktelėjo. – Jis savo kambaryje. Tikiuosi, bent tau pavyks tą berniuką iš ten iškrapštyti, neprišaukiau net pietų valgyti. – Lengvai skųsdamasi pareiškė, po to nuėjo į kitą kambarį, iš ten girdėjosi Anael balsas. Imala nulydėjo Josh motiną akimis, tada užlipusi į antra aukštą patraukė koridoriumi. Sustojo prie dabartinio svečių kambario durų.
- Jooosh? – pašaukė ir pabeldė, tada spustelėjo rankeną. Užrakinta. – Eei, Josh. – Darkart, kiek garsiau pratarė, vėl pabarškino į duris. Vis tiek nesulaukusi jokio atsako irzliai atsiduso. Būtų pagalvojusi, kad jis išlipo pro langą ir pabėgo kur nors į mišką, jei ne iš kambario sklindanti pažįstama jų mėgstamo televizijos serialo muzika. Kiek pagalvojusi mergaitė ryžtingai sunėrė rankas ant krūtinės ir atsisėdo, atrėmusi nugarą į medines duris – užsispyrė kaip nors iškrapštyti iš ten draugą. – Nepajudėsiu iš čia, kol neįleisi manes vidun. – Pareiškė savo nuosprendį. Ilgą laiką ramiai sėdėjo krapštydama sau nagus ir klausydama, kas dėjosi už durų. – Žinai, tu šiandien daug ką praleidai. – Neškentusi pradėjo pasakoti, kai pasidarė kiek nuobodu. – Pavyzdžiui, pačią neįdomiausią prancūzų kalbos pamoką visoje žmonijos istorijoje. Ei, dar turbūt nežinai ir to, kad valgykloje per klaidą į salotas visiems pridėjo mėsos, vegetarai tiesiog numirė. O išvis įdomiausia buvo tada, kai Miranda lauke už kažko užkliuvo ir įkrito tiesiai į purvą. – Linksmai kalbėjo, kitoje pusėje išgirdo nesulaikytą juoką. – Pasiilgau tavęs.
- Aš taip pat tavęs, - Josh balsas atrodė pavargęs.
- Nagi, negali ten sėdėti amžinai, - Imala darkart paprašė jo išlysti iš saco landynės. Atsako nesulaukė, bet po kelių akimirkų jau gulėjo aukštielninka ir žvelgė į Josh iš apačios – berniukui atidarius duris jos nugara nusviro ant grindų. Abu prapliupo juoktis, galop nefilimas pakėlė mergaitę nuo žemės. Imala šyptelėjusi apkabino nefilimą.
-------------------------------------
Imala stovėjo netoliese nedidukės bažnyčios ir žiūrėjo į laikrodį. Buvo visai netoli devintos vakaro, horizonte saulė jau leidosi, ant žemės tyso oranžiniai šešėliai. Nurijusi seiles ji patraukė prie aukštų medinių durų, aplink buvo kiek baugiai tylu. Vos įėjusi į bažnyčią pamatė Josh, vilkintį paprastomis juodomis kelnėmis, užsagstomais marškiniais, į kuriuos buvo įnerta balta plastikinė apykaklė, šįkart atrodanti taip stipriai užveršta, kad atrodė, jog nefilimą ji dusina. Pamatęs merginą nefilimas akivaizdžiai sudvejojo: sustojęs greitai permetė ją akimis, tada nusuko akis į šalį.
- Atleisk, jau lygiai devynios, turiu uždaryti bažnyčią. Teks rytoj ateiti išpažinties, - kiek pagalvojęs tare ir atsargiai į ją pažiūrėjo. Jiedu dažnai susitikdavo mišiose, burtininkė jam patiko – nors dažnai eidavo išpažinties, savo klaidas stengdavosi ištaisyti ir nuoširdžiai atgailaudavo. Gal netgi per daug patiko, būtent todėl jis baiminosi išklausyti jos, kai aplink nieko nebuvo – pastarąjį kartą sėdėdamas klausykloje ir išgirdęs apie pačią šviežiausią Imala nuodėmę – bandymą sugundyti kitą vyrą – jis net nelygiai kvėptelėjo, pajuto tam tikrą smalsumą, už tai niekaip negalėjo sau atleisti.
- Bet tėve, aš… aš bijau dėl savo sielos, - Imala nudelbė akis ir rankose sugniaužė rožančių. Josh nurijo seiles ir pažiūrėjo į tokį gestą. Buvo neįmanomai atsispirti tokiai kartu ir nekaltai, ir suteptai būtybei.
- Luktelėk… užrakinsiu duris, o tada galėsim paskalbėti, - atsiduso, akimirkai uždėjo ranką ant merginos peties ir švelniai spustelėjo, bet iškart pasigailėjo: nuo prisilietimo tarsi pajuto menką elektros iškrovą. Užvėręs didžiules duris jas užrakino, tada mostelėjo laukiančiajai. – Galime pasikalbėti mano kabinete. – Kiek pamindžikavęs pasiūlė, sulaukęs linktelėjimo patraukė per tuščią, šaltą sale, abiejų žingsniai nejaukiai aidėjo erdvioje bažnyčioje. Galiausiai priėjęs nedideles duris už altoriaus jas atidarė, pirmiausia įleidęs vidun nusidėjėlę ir pats įėjo iš paskos. Kabinetas buvo toks pat senas kaip ir likusi bažnyčia, būtų galima buvę palaikyti jį net nenaudojamu dėl senoviškų, nepatogių baldų, bet gyvybę rode nebaigta žaisti šachmatų partija. Vaikinas parodė į du krėslus, esančius abipus šachmatų lentos, ir atsisėdo į vieną. Imala priėmė pasiūlymą ir taip pat atsisėdo ant kieto, nepatogaus paviršiaus. – Taigi, vakar minėjai, kad troškai suvilioti vyrą. Ar paklausei mano patarimo? – Kiek neužtikrintai paklausė rankomis stengdamasis išlyginti ir taip lygius lininus marškinius.
- Taip, tėve, - Imala linktelėjo, tarp pirštų trynė medinio kryželio briaunas. – Aš prašiau dievo pagalbos ir kartojau paskirtas maldas, o dabar… dabar aš atėjau išpildyti paskutiniojo nurodymo.
Nefilimas sumirksėjo, uždėjo šiltą delną ant Imala rankos lyg guosdamas.
- Taip? O tai yra?.. – atsargiai pasiteiravo.
- Na, aš atėjau pasikalbėti apie kompensaciją su tuo vyru, kurį norėjau suvilioti, - Imala kalbėjo greitai ir kiek virpančiu balsu, kas rode sumišimą, ant skruostų atsirado raudonis. Josh sutrikęs kiek loštelėjo atgal, patraukęs ranką perkėlė ją ant plastikinės apykaklės, visada teikusios ramybę ir saugumo jausmą kaip vaikui teikia mėgiamiausias apklotas.
- T- tu… tu atėjai…pas mane? – praradęs visa savo santūrumą mikčiodamas prašneko. Merginai linktelėjus jis susirūpinęs nurijo seiles ir atsirėmė į kietą krėslo atlošą. – I-Imala… nuo pat to laiko, kai tu pradėjai lankyti mišias prieš du mėnesius, iškart nuo tavęs pajaučiau kai ką ypatingo. Turi išskirtinę, ryškią aura, esi tarsi šviesa tamsiame kambaryje… man visada kildavo noras būti kuo arčiau tavęs. – Atsargiai pasakojo prisimindamas visus tuos kartus, kai stovėjo arčiau, nei derėjo kunigui. – Pritraukei mane kaip medus bitę, turiu pripažinti… nors aš esu dievo tarnas, tuo pačiu ne tiek daug skiriuosi nuo paprasto vyro, turiu savo dvejones, ir… troškimus. – Sunkiai nurijo seiles. Apsilaižęs lūpas pakėlė ranką jas nuvalyti, bet smulkūs merginos pirštai apsivijo aplink juodų marškinių rankovę, Josh kiek suvirpėjo. - …tad, tad nėra dėl ko manimi žavėtis. Aš… k-kiekvieną vakarą po mišių melsdavausi, kai tu išeidavai, prašydavau dievo pagalbos – taip stipriai mane paveikdavai. – Imala kiek priartėjus jo balsas pasidarė tylesnis, ties smilkiniais ir gerkle atsirado prakaito lašeliai – jis aiškiai nesusiturėjo savame kailyje ir bijojo tiek dėl savęs, tiek dėl merginos jiems likus dviese.
- Aš irgi meldžiausi po vakar dienos… meldžiausi taip, kaip nesimeldžiau jau metų metus… - Imala kalbėjo vis tyliau, o vaikino akys nukrypo į ranką, besiilsinčią ant vieno jos kelio, pridengto sijonu. – Ir žinai, ką man pasakė dievas?
- T-taip? – Josh pagaliau prisivertė pakelti žvilgsnį, šnervės išsiplėtė kaip ir vyzdžiai, akys buvo gerokai patamsėję. Imala lenkėsi vis arčiau, bet jis nesitraukė.
- Nieko, - mergina atsakė palyginus paprastai ir ramiai, bet iškart po žodžių nefilimas krūptelėjo, pirštai sugniaužė sijono medžiagą, kitą akimirką iškart ją paleido, lyg būtų apsideginęs ranką. Josh judesiai rodė milijonus jam pačiam aiškiai nesuprantamų emocijų, bet ryškiausiai iš visų švietėsi nekontroliuojamas susijaudinimas. Imala paleido kunigo riešą, grobuoniškai stumtelėjo kūną link fotelio atlošo, o pati dar labiau priartėjo. Merginos keliui įsirėmus tarp jaunuolio kojų, o rankoms – ant krūtinės, iš jo pusės atsklido garsus atodūsis, bet jis bent jau fiziškai nerodė jokių pasipriešinimo ženklų.
- A-aš… a-aš ne-negaliu, aš esu d-d-dievo t-tarnas… - nesusigaudydamas aplinkoje išspaudė, išplėstomis akimis stebeilijo į Imala. Smulkiems pirštams ištraukus iš apykaklės plastiko juostelę ir perėjus prie marškinių sagų, Josh dubuo atsakomai sutrūkčiojo, vokai užsispaudė. Iš burnos ištrūko nesuvaldyta aimana, kai kiek įsidrąsinusi mergina pakišo rankas po medžiaga ir perbraukė pilvą. – A-aš bandžiau… bandžiau prašyti d-dievo… - Nepabaigęs sakinio žioptelėjo pajutęs drėgną liežuvį ant kaklo, po pirštais kone skausmingai suspaudė merginos klubus – judesiai akivaizdžiai prieštaravo žodžiams, jis jau nebepajėgė savęs sulaikyti. – Negalėjau… ne-negalėjau susikaupi… viskas, apie ką sugebėjau galvoti bu-buvai tu. Norėjau…bandžiau… - Sakinį vėl pertraukė dejonė, kai Imala nagai perbraukė dabar jau pliką, marškinių nedengiamą pilvą, ji greitai perėjo prie kelnių diržo ir sagų. Josh sugebėjo tik bejėgiškai muistytis iš laukinio jaudulio. – K-kai vakar atėjai… išpažinties… a-aš maniau, kad tu… bet dabar… - Imala trumpam pakėlė akis į nesąmones tauškiantį Josh, vietoj atsako lengvai patempė žemyn apatinių gumą sulaukdama staigaus kvėptelėjimo ir dar vieno dubens kilstelėjimo. – T-tai taip… taip blogai. – Bejėgiškai išspaudė.
- Žinau, - mergina trumpai atsakė, medžiagai jau slystant žemyn, ji taip pat neatrodė užtikrinta dėl to, kas vyko, bet viskas paprasčiausiai nuėjo per toil, kad sustotų.
- Aš negaliu… ne-negaliu… negaliu to padaryti, - kunigas suinkštė, sugebėjo apsimesti prieštaraująs net tada, kai dubuo vis sukrutėdavo, kai kūnas rode aiškų norą jausti Imala kaip įmanoma arčiau. Mergina jo ilgai nekankino, sugriebusi jo marškinių kraštus patogiai įsitaisė ir nusileido žemyn, iš abiejų išsprūdo palengvėjimo ir nuostabos kupini aikčiojimai. Iš pradžių Josh tik beviltiškai sėdėjo stipriai užsimerkęs ir aimanuodamas, tarsi stengtųsi įsivaizduoti esantis kokioje nors kitoje vietoje visai kitu laiku. Tokia priedanga greitai sutrupėjo, nefilimas po kurio laiko jau plačiai atsimerkęs vis dūsavo stebėdamas moterišką kūną virš jo su susižavėjimu, nepatyrusiu prisilietimu liesdamas veidą, apnuogintas šlaunis. Prieš viskam išblunkant dar pasigirdo ant žemės nukritusio medinio kryželio stuktelėjimas.
--------------------------------------
Vaizdas vėl persimainė, šįkart Josh vienas slampinėjo parke už rankos vesdamasis į save panašią mažą mergaitę tokiom pat melsvom akim ir tamsiais plaukais, nefilimo žvilgsnis atrodė liūdnas. Trumpam pakėlęs akis netoliese pamatė link jo einančią užsisvajojusią Imala. Vaikinas tarsi užburtas žiūrėjo į ramiai žingsniuojančią Imala, ne jiems prasilenkus visu kūnu pasisuko į ją ir sustojęs nulydėjo akimis. Mažoji mergaitė kikendama timptelėjo Josh rankovę.
- Tėveli, atrodai kaip pamatęs princesę, - pasigirdo išplaukęs vaikiškas balsas.
----------------------------------
Josh krūptelėjo vaizdinių srautui pasibaigus. Sunkiai patikėjo, kad ką tik mate skirtingas savo ir Imala versijas, ypač keistai atrodė toji, susijusi su religine tematika.
- Matot, kokia jūs keista porelė? Man ypač patinka jūsų santykiai paskutinėje rodytoje istorijoje, - Chronas smagiai kikeno. – Josh ten visai neblogas vienišas tėtis. Apskritai, pagal jus esu parašęs kelias romantines istorijas, aš turiu ir šiokią tokią rašytojo gyslelę. – Išdidžiai pareiškė.
- K-ką? Nori pasakyti, tu lendi į mūsų asmeninius gyvenimus tiesiog tam, kad rastum įkvėpimo? – Josh pajudino lūpas į šalis. – Žinau, kad tu visagalis dievas, bet toks elgesys jau per daug… - Kiek piktokai pradėjo.
- Naagi, nepykit. Juk visi dievina gerą meilės istoriją. Ypač, kai jose geros sekso scenos, - Chronas mirktelėjo. – Kažkaip juk reikia pragyventi. O iš tų knygų… ohohoo, mano gyvenimas geresnis negalėtų būti.
- Tu juk dievas… kam tau pinigai?
- Daugiausia – dėl įdomumo. Pažiūrėti, ar išgyvenčiau jūsų menkame pasaulėlyje. Pasirodo, būčiau velniškai turtingas, - dievas patenkintas pasitvarkė švarką, tada suplojo delnais. – O šiaip, ką tik jums parodžiau tik vieną iš daugybės fragment tų begalinių visatų, yra gerokai keistesnių. Kol kas pakaks apie kitus pasaulius. Jūs juk atėjot ne pamatyti kitų visatų, o pakeliauti laiku. Todėl aš išpildysiu jūsų norą. Visus labiausiai domina ateitis, bet, mano manymu, kad iki jos prieitum, labia svarbu sužinoti ir kai ką iš to, kas buvo. Trumpam sugrįžkime prie būtent šio laikmečio, Josh ir Imala laiko juostos būtent šioje visatoje. – Iš niekur nieko dievo rankoje atsirado senoviška lazdelė, kuria jis bakstelėjo abiejų jaunuolių krūtines. – Jūs abu juk puikiai vienas kitą pažįstat, a? Pavyzdžiui, skaudžią savo praeitį. Na, dabar parodysiu jums trimatį jos vaizdą.
--------------
Kambarys sumirgėjo ir pranyko, trijulė atsidūrė netoliese miestelio mokyklos. Iš mokyklos išėjo nedidukas, kiek putlokas ir akiniuotas berniukas su daugmaž tokio pat ūgio šviesiaplauke mergaite – žygiavo Josh ir Greisė. Aplink matėsi gelstantys lapai, užminti jie treškėjo.
- Pažiūrėkit, tai juk storulis! – jiems praeinant tris didesnius ir stipresnius, baugiai atrodančius bendraamžius – Pete, James ir Gary - vienas jų šūktelėjo ir pradėjo juoktis. Josh ir Greisė toliau ėjo savais keliais lyg apsimesdami, kad nieko neįvyko, bet matėsi sugniaužti nefilimo kumščiai.
- Eeei, keturakis! – prisidėjo ir antrasis.
- Nekreipk į juos dėmesio, Josh, - mergaitė šnipštelėjo ir dėbtelėjo į žvengiančią trijulę. Josh nieko neatsakęs tiesiog toliau sliūkino, netgi kiek pagreitino žingsnį. Trijulė nusekė draugus iki pat parko, kur abu paaugliai tylėdami nusimetė kuprines, šiltus megztinius ir atsisėdo ant sūpuoklių, ore tvyrojo įtampa.
- Net neįsivaizduoju, kodėl jūs draugai. Tu suknistai šlykštus, - vienas vaikigalių vėl šiurkščiai šūktelėjo. Greisė susiraukė ir sugniaužė sūpuoklių virves, sunerimusi žvilgtelėjo į savo draugą. Josh sėdėjo nuleidęs galvą ir spitrijo į žemę, akyse jau pradėjo rinktis ašaros.
- Tau viskas gerai? – tyliai paklausė mergaitė.
- Mhm, - nefilimo balsas kiek sudrebėjo.
- Gal sumoki jai, kad su tavimi draugautų? – Gary skambiai nusikvatojo. Greisė prisimerkė ir ryžtingai atsistojusi nudrožė prie skriaudikų.
- Greise, palauk, ne… - Josh išplėtė akis, bet jau buvo per vėlu. Dar mate mergaitę purtant Gary už pakarpos ir jo persigandusį veidą, bet to jam jau užteko – berniukas užsimetė ant pečių kuprinę ir pagriebęs megztinį smuko namų pusėn. Ilgai eiti vienam neteko – jau už kelių gatvių išgirdo aukštą balsą pašaukiant jį vardu.
- Eeei, - Greisė pagaliau prisivijo draugą ir išsekusi dūsavo.
- Tau nederėjo taip elgtis, - tyliai sumurmėjo nefilimas ir paspyrė akmenį į kažkieno sodą.
- Jie negali išsisukti su tokiu elgesiu. Turėjau kažką pasakyti.
- Tik pabloginai viską. Dabar… dabar jie galvos, kad nesugebu net apsiginti, - atsiduso ir vėl nukabino nosį.
- Aš tikra, kad jie daugiau tau nesakys nei žodelio, - šviesiaplaukė papurtė galvą. Likusį kelią jie ėjo tylėdami, sustojo tik priėję Greisės namą. – Užeisi į vidų?
- Ne, aš… aš turbūt eisiu namo, - trumpai pasakė ir pasitaisė kuprinės petnešėlę. – Iki. – Dar skubotai atsisveikino ir nuėjo gatve. Iš tolo matėsi liūdnas Greisės žvilgsnis jai stebint tolstantį siluetą, nuleistus pečius.
Grįžęs namo Josh jautėsi išsekęs, norėjo tik miegoti. Amžinai. Virtuvėje girdėjo nenatūraliai garsų trinksėjimą, tai nežadėjo nieko gero.
- Mama?.. – tyliai pašaukė eidamas virtuvės pusėn.
- Tu!.. kur tu buvai?!- Alicia iškart pasisuko į sūnų, viena lėkštė su trenksmu nukrito ant grindų. - Tu ir vėl tryneisi po parką su Greise, a? – Sugriebusi vieną sūnaus ranką grubokai ją papurtė.
- Ne, mama, aš tik... – Josh išplėtė akis ir pabandė trauktis atgal.
- Žinai, kaip man sunku vienai? Kol tu slampinėji ir nieko neveiki, aš gyvenu pragare! – moteris toliau šaukė, berniuko veide atsirado išgąstis.
- Atleisk, bet šiandien aš grįžau anksčiau, galėsiu išlyginti... – sakinį nutraukė skambus, į sieną atsimušęs antausis. Paauglys nutilęs susiėmė už įraudusio skruosto, akiniai kiek persikreipė. Net pati Alicia atrodė nustebusi tokio savo poelgio, trumpą laiką žiūrėjo į savo smurto įrankį – taip pat kiek raustelėjusią plaštaką. Pastebėjusi blizgesį mėlynose akyse greitai atsigavo.
-Išlyginti skalbinius, išlyginti skalbinius... Pabandyk kada nors nuveikti ir ką nors kito! Koks tu išvis vyras? Jeigu tėvas čia būtų... kaip reikiant iškarštų tau kailį už tai, kad nepadedi motinai. Dar betrūko, kad pradėtum bliauti! Tučtuojau sutvarkyk šitą betvarkę ir čiuožk į savo kambarį, kol neišmečiau visų tavo daiktų į gatvę! Dievaži, mano sūnus... – Alicia susiėmė už galvos ir dar pagrūmojusi Josh kumščiu išsinešdino. Nefilimas skaudžiai prikando apatinę lūpą vos vos balansuodamas ant ribos tarp ašarų, šniurkščiodamas sušlavė šukes ir atgalia ranka nusibraukė kiek bėgančią nosį. Lyg vėjas užbėgo laiptais bijodamas, kad pakeliui gali susitikti įniršusią motiną. Įlėkęs į savo kambarį patyliukais uždarė duris, virpančiais pirštais pasuko užraktą ir pirmu taikiniu susmuko prie lovos paslėpęs veidą delnuose. Josh pečiai greitai pradėjo trūkčioti, ant patalynės vis nukrisdavo sūrios ašaros.
- Niekada neišeisiu iš šito kambario. Niekada nematysiu mamos. Niekada neisiu į mokyklą, - tylomis kūkčiojo, nusiėmęs akinius nuvalė stiklus marškinėlių kraštu ir padėjo tolėliau. Net krūptelėjo išgirdęs beldimą į duris, rankenos paspaudimą.
- Josh? Josh! Tučtuojau išeik iš ten! – moteris nepaliaujamai bilsnojo į duris. – Ne vyras tu, ne vyras... - Josh delnais užsidengė ausis ir tik purtė galvą; net nežinojo, kiek laiko užsiėmė tokia veikla, bet kai nuėmė rankas, aplink tvyrojo tyla. Paauglys susirangė ant lovos ir susirietęs pritraukė kelius prie krūtinės. Jautėsi ne tik velniškai išsekęs, bet ir alkanas ir nešvarus. Mielai būtų nuėjęs į virtuvę užkąsti, tik baimė eilinįkart nuo to sulaikė. Jam neliko nieko kito, tik miegoti – taip bent jau nejautė nieko, miegant niekas neužgauliodavo.
Josh pabudo sučirškus žadintuvui, bet tik išjungė jį ir nesijudino. Taip ir buvo užmigęs su vakarykščiais drabužiais. Tebegulėjo net ir pamokoms prasidėjus. Greitai gavo žinutę iš Greisės:
„Kur tu?“
Atsidusęs sumaigė „Susirgau.“ ir išsiuntė, vėl užmigo veidu įsikniaubęs į pagalvę, galvoje be perstojo skambėjo motinos žodžiai: „ne vyras tu, ne vyras“...
----------------
Josh liūdnai nudelbė akis, pajuto skaudų dūrį krūtinėje, kai teko prisiminti vieną iš nesmagiausių kada nors nugyventų dienų, kai tekdavo nešti pakankamai sunkią naštą. Atskyrė, kad Chrono parodytame vaizdinyje jam dar tebuvo keturiolika – po metų motina jau nebeliepė ruošti vakarienę, mat jis savarankiškai darė ne tik tai, bet ir gerokai daugiau, praktiškai vienas rūpinosi namais. Papurtęs galvą stipriai apkabino Imala.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 19:43

Imala stebėjo vieną istoriją po kitos, o akys vis labiau plėtėsi, žandikaulis buvo surakintas nuostabos. Keli gyvenimai buvo labai mieli, kiti - kiek liūdni arba pilni nedoros aistros. Viskam trumpam apstojus nurijo seiles. Negalėjo kalbėti nei su vienu, tik tvirtai spaudė Josh ranką, mat jis šį kartą atstovavo juos abu. Erdvė kiek pasikeitė ir burtininkė įkvėpė giliai oro. Jautė, kad ir jos pačios rankos stipriai dreba, ima kabintis į nefilimą vis beviltiškiau.
-J-Josh,-tyliai sušnabždėjo, tačiau žinojo, kad vaikinas ją išgirs.-Tai grynų gryniausia nesąmonė,-iškėlusi rankas apglėbė kaklą ir glaudėsi dar arčiau.
------------
Sienos lėtai tirpo ir įvairiai lydėsi, maišėsi spalvos, sukurdamos šleiškčius akiai derinius, kurį laiką vyravo visiškas chaosas ir netobulybė, nieko negalėjai įžiūrėti. Tik po kelių ilgų akimirkų visas tas viralas ėmė išplaukti į formas, skirtis visai kitokios spalvos nei prieš tai – dabar tai buvo sodrūs ir tamsūs atspalviai, lyg gerokai perspausti, aplinkui lakstė išdykęs šešėlis. Imala apėmė negeras jausmas, iš pasąmonės kilusi baimė ir netikrumas, pirštai suvirpėjo. Galėjo atpažinti tas pačias senoviškas duris, naktinį stalelį, kurio viena koja buvo paremta kažkokia medine kaladėle, kažkada buvusias skaisčias geltonas sienas, dabar nuteptas nešvarumais ir jų liekanomis, grubus tinkas išblukęs ir priminė kokia ta vieta buvo prasta. Iš dulkių atsirado ir jauna mergina. Iš pradžių stebėtojai galėjo matyti tik nugarą, dengiamą ilgų plaukų, vis dar tokių pačių juodų ir žvilgančių, tik netvarkingai susigarbanojusių. Kai ji žvitriai apsisuko ir pasuko muzikinio centro ratuką, pasimatė ir jaunas veidas. Tamsūs antakiai, akys ir išsišovę skruostikauliai leido pažinti, kas iš tiesų prieš juos stovėjo. Be abejo, ten Imala buvo gerokai jaunesnė, tad dabartinėje jos versijoje veidas buvo labiau subrendęs, kūno formos šiek tiek pakitusios – išryškėjęs liemuo ir papilnėjusios krūtys. O vaizde, kambaryje, sukurtame iš nežinia ko, lakstė visai kaip mergaitė atrodanti mergina. Ausyse suskambėjo aidintis ir nutolęs garsų gausmas, jaunoji mergina ištiesusi rankas sukosi ratu į ritmą senai roko plokštelei. Rodos, džiaugėsi pagaliau galėjusi gyventi taip laisvai. Liesas kojas slėpė siauri džinsai, o juodi marškinėliai šiek tiek kilo, kadangi juos vis sugaudavo vėjo gūsis. Sustojusi galiausiai žvilgtelėjo į kalendorių, kuris nurodė tik dieną – penktadienis. Stebėtojams garsai ėmė ryškėti ir staiga pasigirdo beldimas į duris. Jaunesnioji Imala versija pritildė skambią muziką ir smagiu žingsniu priartėjo prie durų.
-Galiu kuo nors padėti?-naiviai paklausė. Vaizdas pasisuko kitu kampu ir dabar matėsi vyriškis. Šviesūs trumpai kirpti plaukai vargiai priminė kažką gražaus, drabužiai aiškiai nederėjo, tačiau buvo bent tvarkingi. Išsiskyrė tik smailianosiai batai, kuriuos Imala buvo paminėjusi Josh, o tai nebuvo malonus vaizdas akims.
-Aha, galėtum susimokėti,-pasirėmė į durų staktą, ir susiraukęs pažiūrėjo į merginą.
-Ne ne, jūs kažką sumaišėt,-papurtė galvą, o iš paskos sujudėjo ir plaukai.-Juk pirmą savaitę turėjau tiesiog įsikurti, o tada pradėsiu mokėti. Mano visi pinigai banke, tikrai negaliu dabar sumokėti,-nervingai plakė liežuviu.
Vyriškis drąsiai žengė į vidų, stumdamas Imala gilyn vien savo buvimu. Mergina nervingai sukosi tolyn, norėdama pagriebti telefoną, tačiau vyriškis, aiškiai kažko vartojęs, nes net ir iš toli matėsi išsiplėtę vyzdžiai, griebė moteriškai smulkų riešą ir timptelėjo į save, Imala loštelėjo atgal ir ėmė tempti galūnę atgal, tačiau buvo prispausta prie sienos stipinkauliu, pasigirdo švokštimas ir kosėjimas.
-Neturi? Neturi?-kelis kartus paklausė visai prie ausies, tyliai, tačiau padarai, stebintys visą tą baisybę, galėjo puikiai girdėti. Pasigirdo metalo žvangėjimas, kai vyriškis išsitraukė peilį ir prikišo jį prie švelnios, skaisčios odos.-Aš galiu ir pats pasiimti,-godžiai apsilaižė lūpas ir perbraukė ašmenis marškinėliais, nuo smailumo iš karto atsivėrė skylė, pasimatė oda aptraukti šonkauliai, plokščias pilvas. Grobuoniškai nusijuokęs vyras kita ašmenu puse perbraukė minkštą odą.-Suknista kekšė,-lyg pasibjaurėjęs pasakė.-Nagi, pakelk akis į mane, kale,-paskutinis žodis buvo nenatūraliai ilgai ištęstas.-Pažiūrėk,-ėmė baubti ir kelti smakrą į viršų smailiu peilio galiuku.-Tai sakai, vaidini neprieinamą?-apsilaižė lūpas lyg niekur nieko ir paglostė skruostą.-Galiu garantuoti... Ne, aš paprasčiausiai žinau, kad miegi su visu rajonu. Tos dailios kojytės skečiasi prieš kiekvieną, ar ne taip, kvaiša?-nusijuokė ir įrėmė kelį tarp šlaunų.-Hmmmm...šyptelk man,-lyg tenkinamas sudūsavo. Imala akyse aiškiai švietė ašaros, keletas jau riedėjo skruostu, tačiau kaip prašoma pravėrė lūpas ir parodė breketais padengtus dantis. Po to vyras vėl nusikvatojo.-Besišypsodama atrodai taip suknistai kvailai, bet kita vertus... man nereikia, kad kekšė būtų protinga,-grobuoniškai pakišo po šonkauliais peilį ir iš lūpų pasigirdo prislopintas šauksmas, gargaliavimas.
Riksmas persipynė su vyro palaimos pilna aimana, tačiau Imala nebuvo taip stipriai smaugiama, smegenims pakako deguonies, tad pasinaudojusi proga sugriebė šaltą metalą. Tai buvo stalinė lempa, padėta ant naktinio stalelio. Aiškiai sena ir net kiek aprūdijusi, tačiau puikiai tiko dėl savo sunkios medžiagos. Užsimojusi ranka trenkė per galvą, kai vyras atsitraukė, mat susvaigo, mergina sugriebė jo numestą peilį nuo žemės. Pažiūrėjo į gulintį vikšrą, rankos jau nebedrebėjo. Nedvejodama susmuko prie kūno ir smeigė ašmenis į gerklę tokiu staigiu judesiu, kad kaip atgarsį, ant veido gavo skysto ir tamsaus kraujo. Pagaliau paleido įrankį, o kūnas ėmė beviltiškai virpėti, mergina keliais nušliaužė į kambario kampą, paskui save palikdama šliužę kraujo. Skruostus graužė karštas sūrymas, nepaliaujamai tekėjęs, net sumišęs su krauju. Supjaustytus marškinėlius buvo palikusi už nugaros, dabar matėsi krauju sutepti apatiniai, o kūnas beviltiškai svyravo pagal paliktą muziką. Tiesa, grojo vis ta pati vieta, nes nuo trenksmo plokštelė paprasčiausiai užstrigo. Šonkauliais nepaliaujamai tekėjo tirštas ir karštas kraujas, ji visa atrodė tiesiog kraupiai. Kojos ištiestos į šonus, rankomis įsirėmusi į grindis, nepaliaujamai raudojo. Imala prisiminė, jog jai buvo visiškai nusispjaut, kad durys liko praviros ir bet kas užėjęs galėjo pamatyti lavoną, ją pasruvusią krauju, nepadoriai atidengta krūtine.

Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 20:03

Nors ir pats Josh jautėsi tiek šokiruotas matytų vaizdinių, kad atrodė, jog bet kurią akimirką kojos neišlaikę sulinks, vis dėlto Imala prisiglaudus artyn kito kūno svoris netempė žemyn - priešingai, tai buvo tarsi paguoda, mat jis jau nebeatskyrė, kas tikra, o kas - tik iliuzija. Žinojo tik tiek, kad mergina buvo vienintelis tikras dalykas, kaip atramos taškas tame chaose. Jam net nespėjus atsigauti po trumpos kelionės į nesmagią praeitį vaizdas jau vėl pradėjo suktis, bejėgiškai sumykęs nefilimas dar smarkiau prisispaudė prie burtininkės nenorėdamas vėl patekti į tą keistą erdvę, tačiau buvo bejėgis - stipri jėga juos vėl atskyrė, o Josh vėl pasijuto lyg neturįs kūno, tiesiog stebėjo jaunesnę Imala versiją. Viskas prasidėjo pakankamai linksma nata, tad vaikinas automatiškai tikėjosi, kad neteks pamatyti ko nors nesmagaus, tačiau atsitiko labai priešingai: vos durims atsivėrus akį iškart patraukė smailianosiai tipo batai, puikiai atsiminė, ką apie tai buvo sakiusi mergina. Iškart pajuto žaibiškai besikaupiantį pyktį, norą susidoroti su tuo pašlemėku, vos nesugriovusį Imala gyvenimo. Josh akimirką net norėjosi nusukti akis į šalį, buvo sunku pakelti žinojimą, kad jis visiškai bejėgis tame regėjime ir gali tik žiūrėti į tai, kaip kadaise kentėjo padaras, kurį jis mylėjo labiausiai visame pasaulyje. Kadangi buvo įgavęs neregimo, bekūnio, bet mąstančio organizmo formą, net gerai nežinojo, kas dedasi su jo tikruoju kūnu - galbūt tuo metu jis rėkė iš nevilties ir pykčio, galbūt iš akių tekėjo ašaros. Iš tiesų, vos grįžęs į savo kūną jis suprato tik tai, kad stipriai spaudė prie savęs merginą tirtėdamas iš keisto siaubo.
Chronos atsiduso ir pažiūrėjo į jaunuolius. Abu atrodė pakankamai šokiruoti to, ką pamatė.
- Nežinau, ar esat vienas kitam pasakoję tokius epizodus bet... žinau tiek, kad į juos pasižiūri visai kitaip, kai pamatai viską iš tokios perspektyvos, lyg pats ten būtum buvęs. Ei, nenukabinkit nosies, saulytės, - pradanginęs savo lazdą kilstelėjo abiejų smakrus aukščiau. – Dabar jums reikia pažvelgti į ateitį. Aišku, kad jums smalsu, kaip susiklostys gyvenimas po mėnesio, metų, dešimties metų ar dar ilgiau. Turbūt labiausiai norėtumėt sužinot, ar liksit kartu. Na, tame ir yra visa problema... šiaip, pagal visus gamtos dėsnius, jūs turite būti kartu. Amžinai. Visada. Net jei išsiskiriat, jūs ir vėl susieinat ir laimingai gyvenat. Tai tarsi vienas dalykų, darančių visatą stabilią. Bet... atsirado vienas tipelis – jūsų miško draugelis, kuris nusprendė, kad derėtų pasižaisti su laiku. – Sukryžiavęs rankas ant krūtinės rūsčiai sučiaupė lūpas. – Tas padarėlis su sparniukais ar koks ten. Nesvarbu. Esmė tame, kad tas jo burtas ne visai pavyko. Tiksliau ne visai, o sugadino daug ką. Dabar kai kuriose visatose jūs gyvenate atskirai, o taip negali būti. Kažkokia kataklizma... na, pavyzdžiui...- Mostelėjo ranka, prieš juos atsirado Imala kopia, tik ši dėvėjo kitokius drabužius ir atrodė liesesnė bei liūdnesnė. – Na, Imala?.. tai kas tau nutiko? Kodėl judu su Josh ne kartu? – Globėjiškai paklausė.
- Aš... aš negaliu turėti vaikų, - Imala liūdnai nuleido akis, atgalia ranka nusivalė vieną skruostą. – Nenoriu jo skaudinti. Josh nusipelno geriau.
Chronos atsiduso, spragtelėjo pirštais. Šalia Imala išdygo ir tos visatos Josh versija, taip pat atrodė ne ką geriau – ant veido žėlė neprižiūrėta barzda, akys atrodė pavargę.
- Imala... kodėl man niekada to nesakei? Aš... bet man nesvarbu, kad tu negali turėti vaikų. Tai vis tiek nepakeičia fakto, kad myliu tave, - kiek mikčiodamas išspaudė ir stipriai apkabino burtininkę. Dievas spragtelėjo darkart, ir porelė dingo.
- Štai taip aš praleidžiu kiekvieną dieną, toks scenarijus kartojasi daugelį kartų. Tiksliau, kol kas jis – begalinis. Šimtai ir daugiau jūsų versijų dėl kažkokios idiotiškos priežasties nutaria išsiskirstyti visam laikui, o tada turiu sugaudyti ir sutaikyti visus tuos nelaimėlius. Čia dar būtų palyginus nieko, jei ne tai, kad aš... aš ne visus spėju sugaudyti, - vyras kiek suraukė antakius ir pasitaisė marškinių apykaklę, kūno kalba atskleidė nepasitenkinimą – dievui nesusitvarkyti su savo darbu buvo didelė gėda. – Tuoj, parodysiu aš jums vieną tokių atvejų... – Sumurmėjo ir mostelėjo ranka, kambarys vėl dingo.
----------------------------------------------------
Josh sėdėjo savo automobilyje šalia nedidukės kavinės. Nors už lango pliaupė lietus, nefilimo veide švietė džiaugsmingas jaudulys, rankoje jis laikė nedidukę kvadratinę dėžutę. Atrodė tvarkingiau nei įprastai: vietoj kasdienių marškinėlių apsirengė išlygintus melsvus marškinius, net plaukai gulėjo tvarkingiau nei įprastai. Giliai įkvėpęs jis iššoko iš transporto priemonės ir nukūrė į pastatą, kur dėl bjauras oro tesėdėjo keletas žmonių. Apsidairęs vaikinas iškart pastebėjo toliau sėdinčią, jam nugarą atsukusią Imala.
- Labas! – nuotaikingai pasisveikino prisėsdamas priešais ją.
- Labas, - Imala atsakė į žodį, bet balsas skambėjo liūdnai, veidas atrodė išblyškęs. Ji net nežiūrėjo į savo pašnekovą
- Ei, kas nors negerai? – Josh iškart pastebėjo tokį pakitimą, ištiesė abi rankas per stalą ir paglostė merginos delnus. – Kas nors nutiko, Imala?
Ji pagaliau pakėlė akis ir atsiduso.
- Aš tikrai nežinau, kaip man visa tai pasakyti.... todėl tiesiog imsiu ir pasakysiu. Aš išsikraustau.
- Na, tai... tai puiku! – nefilimas sutrikęs sumirksėjo dėl tokio netikėto pareiškimo, bet greitai šypsojosi. – Aš taip pat jau norėčiau pakeisti aplinką, kaip galėdamas greičiau susitvarkysiu su darbo reikalais ir...
- Ne, Josh. Aš ne apie tai, - Imala atsiduso ir pasitrynė kaktą. – Norėjau pasakyti, kad... kad mums reikėtų nustoti susitikinėti.
Jaunuolis kiek atsilošė iš nuostabos ir lėtai mirksėjo virškindamas ką tik išgirstus žodžius. Neįžiūrėjo burtininkės veide jokių juokavimo ženklų, tik abejingą išraišką, kiek pavandenijusias akis.
- K-ką? Aš nesuprantu. Maniau... maniau, kad viskas puiku!
- T-tiesiog… tiesiog mes niekada nesame pabuvę atskirai, - išbėrė mergina. – Aš niekada neturėjau galimybės pagalvoti, ko noriu gyvenime.
- Gerai, bet užtat aš puikiai žinau, ko noriu, - nefilimo veide matėsi skausmas, kaktoje įsirėžė raukšlelė. – Aš noriu to gyvenimo, apie kurį svajojom praktiškai nuo tada, kai pradėjom susitikinėti.
- Tai ir yra problema, - Imala lėtai purtė galvą ir nervingai gniaužė savo megztinio medžiagą. – Mes apie tai svajojom jau labai, labai seniai. Dabar mes jau suaugę, Josh, mums laikas pradėti mąstyti praktiškiau.
- Aš… aš nesuprantu, ką tu nori tuo pasakyti.
- Nenoriu, kad būčiau tavo gailesčio dėl ko nors priežastis, Josh.
- Kiek kartų mes kalbėjom apie vedybas? Apie tai, kaip ruošiamės pavadinti savo vaikus? – Josh akivaizdžiai sutriko, įnėrė pirštus sau į plaukus sudarkydamas visa triūsą bandant priversti juos gulėti tvarkingai.
- Aš net nežinau, ar noriu turėti vaikų, - abejingumas Imala balse varė nefilimui į širdį tūkstančius smulkių, skaudžių adatėlių.
- Nejaugi? Na, tavo balsas skambėjo labai entuziastiškai paskutinius aštuonis šimtus kartų, kai tai aptarėm, - neišlaikęs kiek pakėlė balsą, kas privertė lankytojus žvilgtelėti į besivaidijančios poros pusę.
- Su kiek merginų esi buvęs, Josh? – burtininkė nesutriko dėl tokio netikėto protrūkio, kalbėjo ramiai ir tyliai.
- Tu juk žinai atsakymą, - vaikinas sučiaupė lūpas ir susiraukė.
- Tik su manimi.
- Būtent, - linktelėjo.
- Niekas taip nesielgia, Josh… niekas visame pasaulyje, - ji trumpam sustojo kalbėjusi ir nuleido žvilgsnį, giliai atsikvėpė ramindama save. – Tau reikia… tu turi pabandyti susitikinėti su kitais žmonėmis, kad suprastum, ar tikrai esu būtent ta, su kuria nori būti.
- Aš nenoriu susitikinėti su kitais žmonėmis! – Josh skėstelėjo rankomis, kūno kalba rodė sumišimą. – Palauk, ar būtent to tu ir nori? Ar tu myli ką nors kitą? – Dabar jau net ir įpykęs uždėjo vieną ranką sau ant sprando. – Atsakyk, man Imala. Kaip toli jūs nuėjot? Ar jau mylėjaisi su juo?
- P-prašau, Josh... – Imala sunerimusi apsidairė aplink, nefilimas kalbėjo gerokai garsiau nei jai norėjosi, jis galbūt to net nejautė.
- Ne, turi man pasakyti viską. Viską, kas nutiko. Ar jau mylėjaisi su juo?
- Kodėl manęs to klausi, Josh? – merginos akys jau sublizgo, balsas kiek sudrebėjo.
- Nes aš noriu žinoti. Noriu žinoti viską, kad... kad man būtų lengviau tavęs nekęsti, - nefilimo pečiai pakumpo, agresyvumas persimainė į tam tikrą liūdesį ir beviltiškumą, balsas vis tilo.
- Tu nusipelnei geriau, - pašnibždomis pasakė Imala.
- Pagaliau – teiginys, su kuriuo mes abu sutinkam, - jaunuolis pasirėmė abiem rankom į stalą ir užsidengė veidą. – P-prašau... aš būsiu tarsi paklydęs... – Delnams nusvirus ant stalviršio maldaujamai sužiuro į priešais save sėdintį asmenį, su kuriuo jis taip norėjo praleisti visą savo likusį gyvenimą. Sunkiai patikėjo tuo faktu, kad viskas taip ėmė ir sugriuvo į šipulius per vieną vakarą.
- Aš jau nebemyliu tavęs, - išspaudė burtininkę sutikusi žvilgsnį ir jau atsistojo eiti. Josh sugniaužė kumščius, atsistojęs iš paskos sugavo jos riešą.
- Prašau, Imala, mes dar nebaigėm kalbėtis...
- Prašau. Prašau, paleisk, - burtininkė sunkiai nurijo seiles ir bandė nusikratyti rankos.
- Į ką jūs spoksot? – nirtulingai kreipėsi į lankytojus Josh, pamatęs į juos nukreiptus žvilgsnius. Neilgai trukus prie jų prisistatė du kavinės darbuotojai.
- Atleiskit, pone bet turiu paprašyti jūsų ir jūsų žmonos išeiti...
- Ji ne mano žmona, - tiek su pykčiu, tiek su liūdesiu išspaudė Josh. Priešais vietoje tebestovinčios merginos akis sviedė ant žemės kišenėje laikytą dėžutę. Žiedo dzingtelėjimas nuskambėjo graudžiau nei pati liūdniausia sonata, tame menkame garselyje buvo galima girdėti dūžtančią nefilimo širdį. Jis tarsi viesulas išėjo į lietų, atsisėdo į savo automobilį ir nurūko gatve net neatsigręždamas į kavinę.
Vaizdas išbluko ir persimainė į Josh, žingsniuojantį mišku, veikiausiai kažkur miestelio apylinkėse. Nefilimas net nepastebėjo, kad greitai atsidūrė miško glūdumoje. Pakėlęs galvą išvydo namelį medyje. Į mintis iškart plūstelėjo prisiminimai visų tų kartų, kai lankėsi čia su vienintele moterimi, kurią išdrįso mylėti. Net ir po to, kai sužinojo, jog ji jam nebejautė to paties. Užlipęs ant samanomis padengtų kopėčių greitai atsidūrė viršuje, dar ilgą laiką sėdėjo klibančiame statinyje regėdamas jųdviejų gražiausias akimirkas. Net pats stebėjosi tuo, kiek prisiminimų sudėjo į tokią nepatvarią konstrukciją. Priklaupęs prie medinio liuko namelio grindyse, kur visada laikydavo įvairiausius niekaniekius, net negalvodamas jį atidarė. Viduje pamatė žalsvą, aptrūnijusią dėžutę. Neprisiminė, kad kada nors būtų ją matęs, todėl paėmė daiktą į rankas ir atsargiai atidarė. Pirmiausia išvydo dailiu raštu ant lapelio išraitytą savo vardą – dėžutė aiškiai priklausė Imala. Joje aptiko nemažai nuotraukų ir menkniekių, dovanotų merginai. Ant pačio dugno rado dailiai suvyniotą laiškelį, popierius jau gelto. Kiek suraukęs antakius ėmėsi skaityti:
„Mielas Josh,
Neperskaitysi šio laiško, kol būsiu gyva. Net nežinau, ar noriu, kad jį skaitytum net tada, kai jau būsiu mirusi. Manau, kad greitai man pasipirši ir net neįsivaizduoji, kaip norėčiau pasakyti „taip“. Bet aš negaliu. Reikalas tas, Josh, kad aš sunkiai sergu. Niekada nesitikėjau, kad man diagnozuos krūties vėžį.“ Nefilimas patraukė žvilgsnį nuo iki skausmo pažįstamo rašto, raidžių išraitymų, išplėstose akyse pradėjo rastis ašaros. „Žinau, kaip tokia žinia paveikia šeimas, visiškai jas sunaikina, sugriauna į tokius smulkius šipulius, kuriuos labai sunku suklijuoti. Jei papasakočiau tau apie tai, dar labiau užsidegtum noru užmauti man ant piršto žiedą, net negalvodamas pasmerksi savo ateitį tiesiog pririšdamas save prie manęs kaip skenduolis prisiriša prie akmens, o aš būsiu silpna, sutiksiu su tuo, ir perėjusi pragarą vis tiek numirsiu. Niekada nenorėčiau, kad patirtum kažką panašaus. Tiesiog per daug tave myliu. Prižadu įskaudinti tave pakankamai, kad atstumtum mane. Ir, tikėkimės, vieną dieną sugebėsi mane pamiršti ir sutiksi ką nors kitą. Susilauksi vaikų, anūkų ir proanūkių. Kartais grįžęs į miestelį atostogoms eisi į mišką ilgiems pasivaikščiojimams, kaip kad kažkada darydavai. Viename šių pasivaikščiojimų, galbūt ne po vieno šimto ar tūkstančio metų, miško glūdumoje prieisi medį, kurio šakose įsikūręs namelis. Būtent tavęs ten ir lauksiu. Žvakių šviesoje, pasiruošusi kelias dėžutes stalo žaidimų, knygų, pledų bei termosą šiltos arbatos.
Myliu tave, Josh Bowen.
Imala“
- I-Imala... – Josh jau neišlaikydamas pusiausvyros sukniubo ant apsamanojusių lentų, ir keistai sulinko, užsidengęs veidą rankomis pradėjo nevaldomai kūkčioti, pečiai vis sukretėdavo. – Viešpatie, Imala... aš ...atleisk man...
--------------------------------------------------------
Vizijai pasibaigus Josh net nepajautė, kad stovėjo kiek per smarkiai sugniaužęs Imala megztinio rankovę, o per veidą jau buvo nubėgę kelios išdavikės ašaros. Jautė gėdą taip praskydęs šalia nepažįstamo dievo, tad piktai nusibraukė drėgmę nuo skruosto ir apsimetė, kad tiesiog nieko neįvyko. Jei Chronas nebūtų buvęs šalia, nefilimas greičiausiai būtų ėmęs atsiprašinėti Imala už viską, ką pasakė prieš tai matytoje vizijoje ir pažadėtų niekada jos nepalikti, tačiau viską teko palikti tik neišsakytų minčių stadijoje. Jautėsi itin nejaukiai negalėdamas net pabučiuoti merginos, teko apsiriboti rankos spustelėjimu ir gailiu žvilgsniu tiesiai į rudas akis.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 20:11

Imala, atrodo, nenorėjo nieko matyti. Tiesiog beviltiškai įsikniaubė į nefilimą, įsikuitė į jo megztinį, lyg slėpdamasi nuo vaizdų, negalėdama jų pakelti. Ir vis vien, tą siaubą galėjo regėti savo galvoje, minčių pavidalu.Gal būtų paprasčiausiai atsisėdusi ant žemės ir ėmusi raudoti, jei ne tvirta atrama - Josh.
-Ne,-tyliai, visiškai silpnai pratarė.-Ar...ar yra kas nors, ką galėtume padaryti?-rydama ašaras paklausė nenuoramos dievo.
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 20:12

Chronas atsiduso ir patrynė rankomis, bet pamatęs susispaudusius jaunuolius šyptelėjo.
- Žinau, tai baisu ir taip toliau, bet abejoju, ar jums papuls toks atvejis. Na, kiek žinau, Josh pakankamai dažnai profilaktiškai tikrina krūties vėžio požymius, - pamirksėjo, paskui atsikrenkštė. – Nemanykit, kad aš jum šiaip sau tokias liūdnybes rodau – už visa tai galit dėkot tam savo draugeliui. – Pakeitęs temą vėl pradėjo skųstis – nenorėjo, kad porelė per daug užsiliktų ties ką tik pamatytu vaizdu – jiems dar liko pamatyti ateitį. Josh raustelėjo dėl dievo žodžių, jam nepatiko, kad visai svetima būtybė kone stebėdavo, kaip jis gniaužydavo Imala krūtis, tai buvo tik jų ir niekieno daugiau reikalas.
- Aš… aš nemanau, kad išvis noriu pamatyti ateitį, - pavargusiu balsu išspaudė ir papurtė galvą.
- Ei ei eiii, nagi, draugai, nepraskyskit, - Chronas keliskart spragtelėjo pirštais priešais Josh veidą ir pamojavo rankomis. – Žiūrėkit, jūsų ateitis… ji tikrai ne tokia. Bet aš konkrečiai ir negaliu pasakyti, kokia ji bus. Tiesiog parodysiu jums kai kuriuos epizodus – dalis iš jų jums gali nutikti, kita dalis tikrai nenutiks. Negaliu atversti visų kortų, tai būtų nusižengimas gamtai, po to dar sugalvotumėt ką nors pakeisti ar panašiai. Na, žodžiu, kaip sakot?
Josh abejingai pažiūrėjo į dievą, jautėsi keistai išsunktas nuo viso to skausmo, kurį pamatė – norėjosi tik susirangyti šalia Imala ir tvirtai suspaudus ją glėbyje nelipti iš lovos pusšimtį metų.
- Nežinau… - sumurmėjo ir pažiūrėjo į Imala laukdamas pasiūlymo iš jos pusės.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 20:23

Nors visa tai buvo pakankamai liūdna, tačiau išgirdus tokį pagyrimą, skirtą Josh, turėjo kilstelti lūpų kamputį, nors ką tik norėjosi raudoti. Kurį laiką lyg ir iš tolumos klausėsi jų pokalbio, tik tada suvokė, kad į ją kreipiamasi. Iki atsakymo reikėjo palaukti geros minutės. Nežymiai linktelėjo. Nors dievas ir buvo linksmas, vaizdavo pakankamai šaunų vaikiną, tačiau Imala negalėjo nuslėpti keistos baimės, todėl norėjo sekti jo sąlygomis.
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 20:28

- Nesiaaaudinkit, čia viskas bus kiek linksmiau nei ten, - padrąsinamai šyptelėjęs vėl uždėjo delnus jiems ant rankų.
----
Josh pėdino miesto gatve išsiblaškęs, dairydamasis į visas puses, lyg kažko ieškotų, nors iš tiesų tiesiog skubėjo grįžti namo. Neapsižiūrėjęs pradėjo eiti per gatvę degant raudonai šviesoforo šviesai, atkuto tik išgirdęs pyptelėjimą ir žviegiančias automobilio padangas.
- Oi, velnias! Aš labai, labai atsiprašau, - patapšnojo vos keli centimetrai nuo jo sustojusį automobilį ir nevykėliškai šyptelėjęs įtūžusiam vairuotojui perbėgo per likusią kelio dalį, kelias minutes bėgo baimindamasis, kad tipas gali jį užsivyti. Pagaliau sustojęs atgauti kvapą nefilimas įsirėmė rankomis sau į kelius ir giliai kvėpavo, praeiviai kartais smalsiai nužvelgdavo bėgiką. Pagaliau atsitiesęs vaikinas jau norėjo toliau traukti namų link, kai akys užkliuvo už knygyno vitrinos – tarp populiariausių knygų viršelių įžiūrėjo vieną, ant kurio buvo pavaizduotas akivaizdžiai nėščios moters pilvas, jos veide švietė šypsena. Iš įpročio apsidairęs nėrė vidun į tylią parduotuvėlę. Iškart stvėrė gerai matomoje vietoje padėtą knygą ir ėmė vartyti. Tik padrikai permetė turinį akimis, labiau domino užpakalinėje viršelio dalyje esantis aprašymas, tik viską gerokai apsunkino smulkus šriftas, kurio Josh neįskaitė net atsukęs skaitinį į lempą ir keistai iškėlęs.
- Atleiskite, gal jums padėti?..
Vaikinas net nepastebėjo netikėtai prisiartinusios pardavėjos, krūptelėjęs išmetė knygą ant žemės.
- Oi, atleiskit, aš tik... – papurtęs galvą palinko ir pagriebęs daiktą nuo žemės nuvalė viršelį. – Matot, mano mergina... ji laukiasi, ir aš noriu būti kaip įmanoma geriau pasiruošęs. Norėjau paskaityti, kas parašyta ant viršelio, tik raidės per smulkios.
- O, na, ši knyga tikrai puiki, jums turėtų būti kaip tik. Čia nuodugniai aprašomas kiekvienas neštumo mėnesis – paaiškinama tiek tai, kas vyksta su motina, tiek tai, kas dedasi jos kūne, kaip vystosi vaisius, tikrai labai informatyvus leidinys. Taip pat galėčiau pasiūlyti ir šią – luktelėkit, - pardavėja šmurkštelėjo į sandėlio pusę, greitai grįžo su dar trejomis knygomis. – Štai šioje puiki informacija apie tai, kaip geriausia maitintis ir kokius maisto papildus vartoti ar nevartoti, čia aprašytos įvairios sveikatos problemos nėštumo metu ir kaip su jomis tvarkytis, šis leidinys puikiai tiks būtent jums – parašytas būsimam tėvui.
Josh spėjo tik linksėti ir ištempęs ausis klausyti, greitai jo rankose jau atsirado ne viena, o krūvelė knygų.
- Ž-žinot, man atrodo, paimsiu visas, - per daug negalvojęs pasakė, visi leidiniai atrodė svarbūs.
- Tikrai? Tai puiku, pritaikysiu jums penkiasdešimties procentų nuolaidą, jau seniai nemačiau taip entuziastingai nusiteikusio būsimo tėvelio, - pardavėja pagriebusi knygas nustryksėjo prie kasos ir išmušė čekį.
- Net penkiasdešimt? Jėgaa, - nefilimas sukrykštęs iškrapštė pinigus, susimokėjęs išdūmė iš knygyno ir jau pakilesniu žingsniu pėdino gatve. Iki namų dar buvo likęs geroka kelio atkarpa, tad nefilimas jau sklaidė vieną iš nusipirktų knygų apie mitybą. Prisižiūrėjęs visokių vaistažolių ekstraktų ir neaiškios kilmės vitaminų, esą labai svarbių vaiko besilaukiančioms moterims, nefilimas neišlaikęs užsuko ir į pakeliui užtiktą vaistinę.
- Man prašyčiau to, to ir to... – išvardino tiesiai iš knygos skaitydamas tų keistų vitaminų pavadinimus. Vaistininkė tai pastebėjusi sukikeno ir įteikė jam išvardintas dėžutes.
- Žmona laukiasi? – linksmai paklausė.
- Aha, - Josh energingai linktelėjo visai nepabūgęs termino, jie su Imala ar taip ar taip jau buvo praktiškai susituokę, tik to niekada neišsakė žodžiais. – Šiti vitaminai juk geri?
- Aha, jie puikūs. Žinot, padarysiu jums nuolaidą...
Iš vaistinės vaikinas išėjo žiburiuojančiomis iš laimės akimis, tą dieną jam tikrai sekėsi, jautėsi gerokai pagerinęs savo pasaulį, kurį sudarė jo ir Imala bendras gyvenimas. Pagaliau atsidūręs prie jų namo durų ir pamygęs skambutį plačiai išsišiepė. Mergina plačiai atvėrė duris, pro marškinėlius matėsi kiek išsipūtęs pilvas. Klausiamai pažiūrėjo į apsikrovusį nefilimą.
- Josh? Kas čia?.. – captelėjusi vieną knygą pažiūrėjo į viršelį, pakėlė antakį. – „Laimingai lauktis“? „Būsimosios mamytės valgiaraštis“? – Prunkšdama vardino knygų pavadinimus, o pamačiusi vitaminus visai prapliupo juoktis. – J-Josh, kiek tu sumokėjai už visa tai?
- Man padarė nuolaidą. Už knygas – net penkiasdešimt procentų nuskaičiavo, - nefilimas didžiuodamasis išpūtė krūtinę vis dar nei kiek neabejodamas savo žygdarbio nauda. – Pamatysi, jos tikrai pravers, vaistininkė net atspėjo, kad vitaminai nėščiai moteriai. – Džiaugsmingai vardino. Imala atsidususi šiltai šyptelėjo ir tvirtai apkabino liežuviu malantį padarą.
- Geras, tu pats geriausias, - kikendama pasakė ir pabučiavo skruostą, mat šventai tikėjo, kad tokios pastangos negalėjo likti neįvertintos.
--------------------------------
Į miestelį įvažiavo nedidelis autobusiukas, gyvenvietė buvo daugmaž nepasikeitusi – tie patys kalnai ir miškai, tik keli namai nugriauti, o keli – pastatyti. Danguje skaisčiai švietė saulė, danguje nesimatė nei debesėlio, o gamtoje vyravo pačios ryškiausios ir gražiausios spalvos. Buvo šilta vasara. Autobusiukas sustojo prie jaunuoliams gerai žinomo namo, priklausančio jiems. Iš transport priemonės išvirto grupelė mažamečių vaikų, išsproginę akis jie pradėjo sukaliotis į visas puses bandydami aprėpti matomą vaizdą.
- O…oho. Tėti, tu tikrai čia gyvenai? – cyptelėjo viena mergaitė. Netrukus paskui juos išlipo Josh, paėmęs į rankas jauniausiąją šeimos narę plačiai šypsodamasis dairėsi aplink.
- Aha, Hazel. Po to čia kurį laiką gyvenau ir kartu su jūsų mama.
- Bet tėtis tuo metu tikrai taip nesidžiaugė, kad čia gyveno, - prie jų netrukus krizendama išdygo ir Imala. Ji iš išvaizdos atrodė vyresnė už visai nepasikeitusiį vaikiną, panėšėjo į trisdešimties metų ribą viršijusią moterį. – Miles, nenuklysk kur nors! – Dar šūktelėjo vienam pyplių, jau slenkančių tolyn gatve.
- Eik, parvesk broliuką pas mus, - nuleidęs mergaitę ant žemės paragino Josh. Hazel krykštaudama pasileido berniuko pusėn. – Sunku patikėti, kad mes vis dėlto čia grįžom. – Svajingai atsiduso, apkabinęs smulkų kūną pabučiavo jos skruostą. – Ir kad grįžti bus toks geras jausmas.
- Tikiuosi, tau čia nepabos taip pat greitai, kaip patiko, - burtininkė šnirpštelėjo, bet į prisilietimą atsakė taip pat meiliai, glostė didesnius delnus. – Šįkart viskas visiškai kitaip.
- Aš irgi tikiuosi, - Josh tyliai nusijuokė stebėdamas nedidukes jųdviejų atžalas, stypinėjančias po apleistą, aukštomis žolėmis apaugusį kiemą. – Tris savaites su gauja vaikų. Mums gali tekti miegoti svečių kambaryje.
- Na, dabar ir svečių kambarys skamba visai neblogai po tų autobusiuko sėdynių... – Imala nusižiovavo ir lengvai pasirąžė pramankštindama nuo sėdėjimo sustingusius raumenis.
- Tas tiesa. Kai išsikrausim daiktus, nusimato masažas, - pakilnojo antakius, pakišęs delnus po jos marškinėliais uždėjo juos ant šiltos nugaros ir pakilnojo antakius. – Ei, kaip manai, sugebėsim juos užimti tas tris savaites?
- Manau, sugebėsim, - Imala sukikeno ir švelniai trinktelėjo jam per rankas. Vaikinas suprato, kad ji taip darė tiesiog juokaudama, todėl savo veiklos nesustabdė. – Nepamiršk, kaip čia viskas skiriasi nuo miesto. Šitas dvi savaites vasaros galėsim skirti visų gamtos kampelių tyrinėjimui, o paskutinę savaitę, kaip jau minėjai, snigs. Jie dar niekada nėra matę sniego, tokios gausios, vešlios augalijos, kalnų, miškų. Vaikams čia tikrai nenusibos. – Su pasitikėjimu kalbėjo žiūrėdama į vienišą, apleistą namą.
- Gerai, tu visiškai teisi, - Josh šyptelėjo visai nebijodamas tikėti tuo, kad jų atostogos bus pačios geriausios. – Rytoj reikės apsitvarkyti namus, o po to būtinai nueisim į mišką. Bet šią akimirką mums jau būtų pats laikas pradėti kraustytis vidun. Martin, Jesse, jau laikas iškrauti daiktus! – Pašaukė du vyriausius berniukus, kurie tuoj pat atbindzino.
- Tėtiii, aš irgi noriu padėti, - paskui juos atdūlinusi mergaitė išpūtė abudu žandus.
- Amelia, geriau eik surask, kur nusibastė Hazel su Miles, - jau atidaręs bagažinę sunarnėjo.
- Nee, jie juk jau čia, - Amelia parodė pirštu į kieme besiganančius jaunėlius ir užsispyrusi toliau nesitraukė.
- Nesijaudink, mieloji, tu irgi galėsi padėti, - Imala rūpestingai pakedeno tamsius dukros plaukus. – Galim į vidų eiti pirmos, pasakysim jiems, kur ką padėti.
- Gerai, mama, - Amelia sukrykštusi palinksėjo ir įsikibo jos rankos.
- Tik neapkrauk jų per daug! – burtininkė dar švelniai žnybtelėjo vaikino ranką ir krizendama nuėjo namo pusėn.
- Neapkrausiu, - dar pažadėjo ir šiltai nulydėjo ją žvilgsniu. Išdalinęs berniukams po lengvesnius nešulius pats pasiėmė sunkesnę tašę ir taip pat nuėjo būsto link.
--------------------------------
Iš pradžių nesimatė nieko, tik juodoje erdvėje šmėkštelėjo magnetinio rezonanso tomografu daryta žmogaus kaukolės nuotrauka, viename smegenų pusrutulyje matėsi tamsesnė pilka dėmė, o fone girdėjosi greitai, su gailesčiu šnabždami žodžiai: “Neišoperuojamas. Gilus. Intrakranialinis spaudimas. Labai apgailestaujame. Variantai. Susitarimai.”
Josh ir Imala tylėdami įsliūkino į tuščią, tamsų butą. Už lango gili naktis. Atmosfera slogi ir slegianti, nefilimas be žodžių įgriuvo į krėslą, mergina stovėjo visai netoliese.
- Imala… ar atneštum man tabletes? – tyliai paprašė.
- Dabar?.. bet… dabar? – Imala atrodė sumišusi, veide atsispindėjo skausmas.
- Nėra prasmės ilgai laukti, - pakėlęs akis su tam tikru gailesčiu sužiuro į ją.
- Prasmė? Nežinau, ar būtina daryti tai dabar?
- Gerai… tiesiog atnešk jas, kad būtumėm pasiruošę, - Josh atsiduso. Imala nuleido akis ir dingo iš kambario. Greitai grįžo su nediduke balta lėkštute, kurioje gulėjo dvi pilkšvos piliulės, matėsi kiek drebanti ranka. Kitoje nešė stiklinę vandens. Priėjusi krėslą ji susmuko ant žemės priešais vaikino kelius, bet nepajėgė jam įduoti keistosios kombinacijos, todėl Josh paėmė juos pats, bet iškart atidėjo ant greta stovėjusio stalelio. Kramtydamas apatinę lūpą palinko į priekį suartindamas veidus.
- Neturėčiau nerimauti dėl mirties, Imala. Man labia pasisekė, kad galiu ppasirinkti, kada tai įvyks. Šiaip man greičiausiai būtų vienodai, jei ne… jei ne tu, - sunkiai nurijęs seiles lėtai kalbėjo. – Atsiprašau už skausmą, kurį tau visa tai gali sukelti. Aš… kartais pagalvodavau, kaip jausčiausi, jei dabar būčiau tavo vietoje, bet tiesiog nesugebėdavau. – Kiek praskydęs nervingai pasitrynė veidą, nors visa laiką stengėsi išlikti ramaus mirtininko vaidmenyje. – Žinai, niekada negalvojau, kad mirsiu būtent tkiu būdu. Smegenų auglys. Kas galėjo pagalvoti?.. galvojau, gal užminsiu ant kokios nors minos, juk žinai, koks nevėkšla galiu būti. – Pabandė viską nuleisti juokais.
- Šventai tikėjau, kad praleisiu visa savo likusį gyvenimą su tavimi, - ilgą laiką tylėjusi ir stebėjusi sulysusį veidą galiausiai pratarė burtininkė.
- Turbūt… turbūt man pasisekė, tam tikra prasme, - Josh nudelbė akis.
- Kaip gali vadinti tai sėkme?
- Na… aš tikrai praleisiu savo likutį su tavimi, - menkai šyptelėjo. Imala neišlaikiusi lėtai atrėmė kaktą į jo kelius ir leido ašaroms laisvai riedėti, Josh jautė menką drėgmę, įsivaizdavo tamsias dėmeles, atsirandančias ant tamsių džinsų. Neįsivaizdavo, kaip galėtų paguosti Imala, ką pasakyti, kad bent kaip viską palengvintų. Tiesiog tylėjo ir švelniai glostė tamsius plaukus, norėjo įsiminti jų švelnumą prieš išeidamas. Pats stebėjosi tuo, kad nepratrūko – priešingai, atrodė, kad emocijas kažkas nuleido tarsi kraują, skausmą jautė tik giliai viduje, ir tokį neapsakomai stiprų, graužiantį skylę kažkur krūtinėje.
- A-atleisk, aš n-negaliu to sustabdyti… negaliu tau padėti, - mergina tylomis sukūkčiojo, nefilimas skaudžiai užsimerkė.
- Tu jau padarei viską, ką galėjai, Imala. Tik tavo dėka galiu išeiti tokiu būdu – ne kažkokioje slogioje ligoninės palatoje pageltęs ir išpurtęs nuo vaistų, o šalia tavęs, mūsų namuose, - tyliai sumurmėjo ir atsargiai pakėlė kiek išraudusį nuo ašarų jos veidą, pažiūrėjo į blizgančias akis. Suglaudęs jųdviejų kaktas tik giliai kvėpavo, pajuto smulkius delnus ant savo riešų, besikabinančius į paskutines artumo akimirkas. Švelniai atsitraukęs Josh nurijo seiles, sužiuro į nedidelę lėkštutę. Darkart sutikęs rudų akių žvilgsnį ištiesė ranką ir įsidėjo tablets į burną, su vienu dideliu gurkšniu vandens jos jau nukeliavo stemple žemyn. Širdį suspaudė suvokimas, kad jiems liko apytikriai pusvalandis. Imala atsistojo nuo žemės ir kol kas nieko nesakydama nusitempė nefilimą ant sofos, pasodinusi jį susirangė šalia. Abu vėl tylėjo ir tiesiog nebyliai sėdėjo sunėrę pirštus, mergina jautė kiek didesnį spaudimą ant rankų. – Maniau, kad būsiu pasiruošęs. – Kiek drebančiu balsu išspaudė vaikinas.
- Aš čia, Josh, - šalia pasigirdo tylus padrąsinimas.
- A-aš… aš bijau, Imala, - Josh sudrebėjo, užsimerkęs prisispaudė prie smulkesnio kūno, atsirėmė į jį – į tai, kas visuomet būdavo prieglobstis ir išgelbėjimas nuo viso likusio pasaulio, kai jis pasidarydavo per baisus. Paskutinėmis minutėmis tokia vizija sunyko, dar labiau jį įbaugindama. Imala suvirpino apatinę lūpą, akys vėl sublizgo, bet kažkokiu būdu mergina prisivertė neverkti.
- Tiesiog atsipalaiduok, - kaip galėdama ramiau pratarė apkabindama virpantį nefilimą. Josh kumščiai sugniaužė jos švelnaus megztinio kraštus.
- Nenoriu tavęs palikti.
- Nenoriu, kad išeitum.
Nors abu stengėsi to neparodyti, kambaryje tvyrojo kone paniška baimė ir nerimas, darėsi sunku kvėpuoti. Imala pajuto nefilimo kūną glembant. Liko visai nedaug.
- I-Imala… turiu tave matyti, - kiek neaiškiai sugrumėjo ir menkai pasijudino, su Imala pagalba abudu gulėjo taip, kad veidai būtų vienas priešais kitą. – Noriu, kad būtum paskutinis dalykas, kurį matysiu. – Sudžeržgė silpnai glostydamas mylimą, nuo ašarų vėl drėgną veidą.
- Josh, žiūrėk į mane. Negalvok, nebandyk laikytis, tiesiog žiūrėk į mane, gerai? – lūžinėjančiu balsu paprašė, suglaudė jųdviejų lūpas negalėdama daugiau kentėti. Josh kiek labiau atsipalaidavo, švelniai liesdamas burtininkės skruostus atsakė į bučinį kaip galėdamas entuziastingiau, bet judesiai buvo nenatūralūs, jis jau eikvojo paskutines jėgas. Jausdamas keistą nuovargį vėl suglaudė jųdviejų kaktas, krumpliai net pabaltavo nuo to, kaip stipriai kabinosi į jos drabužį. Jaunuoliai tiesiog stebeilijo vienas kitsm į akis, nepajėgė nusukti žvilgsnių, nors tai ir varė į širdį tūkstančius skaudžių adatų.
- Aš taip tave myliu, - Josh silpnai išspaudė, po kelių akimirkų jo akių vokai nusileido ir nefilimas užmigo, gniaužtai atsilaisvino.
- J-Josh… ak, Josh, - Imala sukūkčiojo, dar arčiau jį priglaudusi padrikai bučiavo iš pažiūros tokį ramų ir taikų veidą, klausėsi ramaus kvėpavimo. Girdėjo, kad kažką kalbėjo, bet pati nesuprato ką.
Po kelių minučių Josh išleido paskutinį atodūsį. Tik iškvėpė, ir viskas.
--------------------
Tolumoje švietė didelis pastatas – kiek iš arčiau paaiškėjo, kad tai buvo mokykla. Nors jau vakarėjo, beveik visos šviesos viduje degė, o prie įėjimo plūdo didelės grupės žmonių. Josh ir Imala taip pat žingsniavo paskui visus, bet jie atrodė lyg patys būtų mokiniai – abu atrodė jaunesni už daugelį aplinkui esančių tėvų, daugumai buvo bent virš dvidešimt penkerių ar trisdešimties metų. Jaunuoliai kažką šnibždėjo vienas kitam į ausį ir tylomis kikeno, įėję į vidų smalsiai apsidairė. Ant sienos šmėžavo skelbimas, pranešantis apie tėvų susirinkimą, kas ir išdavė visų suaugusiųjų, sugužėjusių į mokyklą, kelionės tikslą. Keli mokytojai dirbo vietoj gidų ir aiškino, į kurią pusę reikėtų eiti.
- Atsiprašau, gal galėtumėte pasakyti, kuriame kabinete vyks susirinkimas penktai a klasei? – Josh paklausė vienos iš moteriškių.
- Hmm… palaukit, tuoj žvilgtelėsiu, - senyva mokytoja pro akinių viršų smalsiai pažiūrėjo į gerokai per jaunus, kad juos būtų galima vadinti tėvais, jaunuolius, o tada permetė akimis sąrašą. – Jiems paskirtas trys šimtai dešimtas kabinetas, užlipę į trečią aukštą pasukite į kairę ir rasite pačiame koridoriaus gale…
- Gerai, dėkui, - šįkart jau atsakė Imala ir abu linksmai pasišokinėdami nuėjo laiptų aikštelės pusėn. Apie kažką linksmai besišnekučiuodami netrukus jau išniro į trečią aukštą ir pasuko ta puse, kuria jiems buvo liepta. Kai baltos durys su triženkliu skaičiumi gallop buvo prieš nosį, Josh spustelėjo rankeną ir kyštelėjo galvą vidun.
- Čia penktai a klasei? – dar pasitikslino sužiuręs į vidutinio amžiaus mokytoją, kabinete stovėjo dar keli tėvai, tik gerokai vyresni už juodu su Imala.
- Aha, - moteris linktelėjo taip pat kiek nustebusi. – Atleiskite jūs čia dėl?.. – Nesusilaikė nepaklaususi, tiesiog atrodė, kad jie ne ten papuolė.
- Sebastian. Sebastian Bowen, - menkai kilstelėjęs antakį patikslino Josh.
- A, taip, naujasis mokinys… sveiki atvykę, - regis, dar labiau nustebusi mokytoja priėjusi paspaudė jiems abiems rankas. – Labai malonu jus čia matyti, aš Bertha Jannings, dėstau jam geografiją. Turiu pasakyti, Sebastian – tikrai gabus vaikas, su juo dirbant visai nekyla problemų, turi tikrai gerą žinių bagažą. Tiesa, jam kiek lėtokai einasi adaptacijos procesas, bet jūsų berniukas pamažu pradeda susipažinti su kitais klasiokais, neabejoju, kad jis gražiai įsilies į šį kolektyvą.
- Mums tikrai malonu tai girdėti, ačiū, - Josh linktelėjo galva, abu su Imala šypsodamiesi susižvalgė ir nuėjo prie lango susikibę už rankų. Į klasę greitai prigužėjo dar daugiau tėvų, visi jie, būdami vyresni už Sebastian gimdytojus, vogčiomis vis žvilgtelėjo į keistą porelę. Apie Josh ir Imala sklido įvairūs gandai – vieni sakė, kad Sebastian gimė, kai Imala buvo keturiolikos, kiti – kad jis išvis įvaikintas, bet nei vienas nebuvo teisus. Kai Jannings pradėjo susirinkimą, jaunuoliai stovėjo pačiame gale ir vaikiškai šnibždėjosi tarpusavyje, kartais, kai kas nors atsisukdavo pažiūrėti, ką tiedu išdarinėja, nevengdavo ir kiek per karštai pasibučiuoti. Vis suklusdavo tik tada, kai išgirsdavo sūnaus vardą, dauguma mokytojų apie jį atsiliepė tikrai gerai, tad per daug nesijaudindami galiausiai tik linksmai susižvalgė, kai tėvai jau pradėjo skirstytis.
- Atleiskite, negaliu nepasiteirauti… mokykloje yra dar viena mergaitė pavarde Bowen, - prie jų vėl priskreto Jannings.
- Turbūt Julie? Taip, tai Sebastian sesuo, tik ji septintokė, - pritardama palinksėjo Imala.
- Žinau, kad bus labai nemandagu klausti, bet… ar jūs tikrieji jų tėvai? – neišlaikiusi pasmalsavo Bertha – buvo pats metas išsklaidyti bent jau vieną gandą. Jaunuoliai susižvalgė ir pradėjo linksmai juoktis.
- Žinoma, kad tikri, ponia Jennings, - kikendamas išspaudė Josh, po to pažiūrėjo į savo laikrodį. – Atleiskit, mums jau metas. Buvo malonu su jumis susipažinti. – Šypsodamasis išspaudė.
- Viso geroo, - dar prieš dingdama tarpduryje šūktelėjo Imala.
- Jannings, o ne Jennings, - dar murmtelėjo moterėlė, tada spėliodama Sebastian ir Julie tėvų amžių sustumdė į vietas kėdes ir gallop išėjo į koridorių. Trečiame aukšte nedegė kelios lempos, viename tamsiame ruožė moteriškė prisimerkusi įžiūrėjo dvi besibučiuojančias figūras, vieną gerokai aukštesnę už kitą.
------------------------------------------
Imala kažkur greitai žingsniavo besidairydama atgal ir į šalis. Aplinką buvo sunku nupasakoti – atrodė, kad ji su ėjo siaura miesto gatvele, galbūt nesaugia - viskas skendėjo neaiškios kilmės rūke. Aiškiai nesimatė net už dešimties žingsių stovinčio vyro veido, paslėpto už jo rūkomos cigaretės dūmų. Merginai praeinant tipas užstojo jai kelią ir papūtė į veidą dūmų. Burtininkė nusikosėjo ir nustūmė nepažįstamąjį tolyn, šis ėmė kvatotis.
------------------------------------
- Taigi, namų darbams… palaukit, dar neskubėkit dėtis daiktų. Užsirašykit… klausimai nuo pirmo iki ketvirto bei septintas ir devintas devyniasdešimtame puslapyje, - Josh kasydamasis viršugalvį sėdėjo ant stalo priešais klasę mokinių, su vadovėliu vienoje rankoje. Kelias sekundes paaugliai skrebeno kažką ant popieriaus, po to koridoriuje nuaidėjo skambutis. Visi iškart pakilo iš suolų ir netrukus jau move pro kabineto duris.
- Viso gero…
- Gero savaitgalio, pone Bowen.
- Viso. Ir tau gero, Annie, - nulydėjo išeinančias figures akimis. Greitai atsisveikinimus pakeitė pasisveikinimai, kai į kabinetą sugužėjo dar viena klasė, kai kurie tingiai sudribo ant kėdžių vos pasidėję kuprines. Josh patraukė švarko rankovę ir žvilgtelėjo į savo laikrodį. Buvo kaip tik pietų pertrauka. – Nagi, visi iš klasės. – Apsilaižęs lūpas kaipmat atsidūrė prie durų. Mintyse džiūgavo, kad turėjo laisvą pamoką – mat dabartinei klasei, esančiai jo kabinete, ten tiesiog turėjo vykti kito dalyko pamoka. Kiek nenatūraliai pakiliu ir greitu žingsniu nuėjęs į mkytojų kambarį nefilimas perdavė kabineto raktus vienai savo kolegių. Visas dvidešimt minučių sėdėjo ant minkštos sofos stengdamasis atrodyti kaip ramus, arbatą geriantis mokyklos darbuotojas, tačiau nekantrumą sunkiai sekėsi numadyti. Net krūptelėjo, kai pagaliau suskambo skambutis į pamoką ir mokytojų kambarys per penkias minutes ištuštėjo. Šiaip ne taip pralaukęs dar penketą galiausiai pašoko iš vietos, pasigriebė aktų salės raktus ir išdūmė. Per koridorius žengė tyliai, o laiptais skubėjo peršokdamas du laiptelius. Pasiekęs savo tikslą ir pamatęs prie durų, šiokioje tokioje prieblandoje stovinčią moterišką figūrą net lengviau atsikvėpė.
- J-Josh? – pasigirdo kiek nedrąsus balsas.
- Aha, čia aš, - dar apsidairęs, ar aplink niekas nestovi, kaipmat movė prie merginos.
- Tu tikras, kad mums derėtų?.. per pertrauką kažkas porą kartų pro čia praėjo ir įtartinai žiūrėjo Man atrodo, mus jau įtarinėja… - ji atrodė sunerimusi, bet nefilimas neleido jai pabaigti ir suėmęs kampuotą veidą kaipmat audringai sutrenkė jųdviejų lūpas.
- Niekas mūsų nesuseks, Imala. Tikrai, - atsitraukęs tyliai pasakė. – Tu neįsivaizduoji, kaip aš tavęs pasiilgau. – Atsiduso, troško spaustis arčiau smulkesnio kūno kaip įmanoma labiau, bet jie dar net nebuvo įėję į salę. Jaunuolis kiek virpančiomis rankomis atrakino salę ir įsivedė Imala vidun, greitai užrakino.
- Nesuprantu, ką tu tokio radai šitoj salėj, kad taip pasišovei čia eiti, - mergina kilstelėjo antakį besidairydama po erdvią, didelę patalpą iš pažiūros nei kiek netinkamą tam, kuo jie paprastai užsiimdavo per laisvas Josh pamokas ar net pietų pertraukas.
- Pamatysi, aš kai ką radau, - nefilimas energingai pasileido scenos salės gale link, ant jos užlipęs užlindo už užuolaidų ir atidarė kažkokias dureles. – Tai kostiumų kambarys, bet dabar jo niekam tikrai nereikia. – Aiškiai patenkintas savo atradimu pranešė. Imala netrukus jau apžiūrinėjo tuščią patalpėlę, joje buvo tik šūsnis įvairių drabužių.
- Tu… tu rimtai? – pradėjo kikenti prisidengusi burną. – Jausiuosi lyg grįžusi kelis amžius atgal. – Paerzino, mat nosį tikrai kuteno šioks toks senovės kvapas.
- Na, jau geriau senovė negu vaistai tavo kabinete, - nefilimas nenusileido ir taip pat ėmė krizenti. – Nors ta stomatologinė kėdė buvo visai nieko… - Besijuokdamas užtraukė užuolaidas sau už nugaros, abiems jau skendint prieblandoje nieko nelaukdamas vėl bučiavo putlias merginos lūpas, iš jos pusės girdėjo nustebimą išreiškiantį aiktelėjimą. Josh jau mažiausiai rūpėjo kur jie ruošėsi izoliuotis nuo mokyklos, kad galėtų pabūti dviese taip, kaip norėjo – iš už užuolaidų sklido drabužių šiugždėjimas ir sagų treškėjimas. – Jei būčiau koks nors stebėtojas iš šalies, tikrai nepagalvočiau, kad mokytojas su slauge gali nusidanginti į aktų sale… - Pridūrė įkarštyje, greitai abu įvirto į tamsesnįjį kambarėlį, jau greitai iš jo sklido skirtingų tembrų dūsavimas, kuris vis slopo.
-----------------------------------------------
- Dvyniai, - Josh džiugiai surypavo eidamas link sofos, nešinas dviem puodeliais arbatos. Įteikęs vieną Imala prisėdo šalia ir tiesiog žiūrėjo į ją kvailai šypsodamasis. Kurį laiką abu sėdėjo išsišiepę, stebėdami vienas kitą, kol galiausiai pratrūko kvatotis.
- Pameni tą dieną, kai išsiaiškinom? – subruzdo Imala. – Tąkart tu kepei kiaušinienę su bekono griežinėliais.
- Aha, o tu įlėkei į virtuvę rėkdama, iškėlusi testą su dviem juostelėm… mes net nekalbėjom, nereikėjo jokių žodžių, kad suprasčiau, kas įvyko, - linksmai pritarė ir nefilimas.
– Bet vargas po to buvo valyti tą netvarką, kai nutėškei mūsų pusryčius ant žemės su keptuve ir visais joje buvusiais atributais, - burtininkė bakstelėjo Josh, bet jis tik nusijuokė ir stumtelėjo Imala ant sofos, kilstelėjęs marškinėlius delnais paglostė kiek išsipūtusį pilvą, priglaudė prie jo ausį.
- Sveiki, vaikučiai, - tyliai šnipštelėjo, išgirdęs burtininkę kikenant smagiai šyptelėjo. – Taigi, turbūt būtų pats metas prisistatyti. Aš jūsų tėvelis, šiaip esu visai kietas, manau, dažnai girdėsit mano balsą. O šitos nuostabios, šiltos įsčios priklauso jūsų mamytei. Na, turbūt ji irgi visai nieko. – Nerūpestingai tauškė, bet sulaukęs švelnaus trinktelėjimo per pakaušį pratrūko nedorai krizenti. – Ei, nekelkim mamytei daugiau rūpesčių, ką? Aš ją labai myliu, o mes visi turim ja rūpintis. – Užbaigė kiek draugiškesne nata, po to priglaudė lūpas prie pilvo. Imala atrodė sujaudinta tokio vaizdo, nuo skruostų irzliai nubraukė kelias ašaras. – Eei, kas nors negerai? – Nefilimas užkilęs ją apkabino ir pabučiavo.
- Nieko, - tyliai murmtelėjo veidu įsikniaubdama į kaklą. Mergina atrodė išsekusi, todėl Josh atsitraukęs pakėlė ją ant rankų ir šypsodamasis užnešė į miegamąjį antrame aukšte.
- Tu pagulėk čia, o aš užsakysiu picos, - pasakė savo verdiktą kamšydamas mylimąją pataluose, bet iš jos pusės atsklido tylus kūktelėjimas. – I-Imala? – Vaikinas tyliai pašaukė ir kaipmat atsigulė šalia, atsargiai nubraukė ant veido buvusias ašaras. Dar ilgą laiką tiesiog buvo šalia jos, kol burtininkė tyliai verkė dėl pačiai sau gerai nesuprantamų dalykų.
- M-mes negalim čia likti, - Imala galiausiai išspaudė padorų sakinį. – Man taip patinka mūsų namas, bet…b-bet turėsim kraustytis. Sodas nėra užtektinai didelis, šalia nėra gerų mokyklų. B-be to, čia tiek daug triukšmo, o kur da oro tarša? Kas jais rūpinsis, kai dirbsiu? O-o kas jais rūpinsis su manim, kai tu išvyksi keliems mėnesiams? Jei būtų tik vienas vaikas, dar pajėgčiau susitvarkyti, b-bet du?.. o jeigu sustorėsiu tiek, kad tau nebepatiksiu?- Vienu įkvėpimu išliejo visas savo niūrias mintis.
- Imala… mes susitvarkysim, tikrai, - Josh surimtėjęs suėmė vieną Imala delną, švelniai jį trynė ir minkė. – Klausyk… rasim kur nors auklę, o po to persikraustysim kur nors. Ten, kur bus geros mokyklos, didesnis sodas, oras ne toks užterštas ir gyvensim ne šalia pagrindinės gatvės, kad būtų mažiau triukšmo. Ir mylėsiu tave ir tada, jei sversi daugiau nei tris šimtus kilogramų. – Ramiai, neskubėdamas paaiškino tikėdamasis, kad toki argumentai nušluos jos dvejones.
-------------------------------------------
Josh klūpojo ant nykaus, šalto rūsio grindų ir darbavosi prie skalbimo mašinos. Aukščiau girdėjosi trepenimas, bet nefilimas susikaupęs kažką rakinėjo net užsiraitojęs maškinių rankoves. Ignoravo net vis artėjančius žingsnius – mediniais laiptais žemyn žengė tamsiai gelsvų plaukų mergina. Pastebėjusi vaikiną šyptelėjo ir pasirėmusi į turėklą kelias akimirkas jį stebėjo.
- Ką darai, mielasis? – švelniai paklausė. Josh krūptelėjo ir iškišęs galvą pažvelgė į ją.
- A, aš… taisau skalbimo mašiną, - pasikasęs viršugalvį jis pakilo ant kojų ir nežymiai nusišypsojęs plekštelėjo per lygų mašinos paviršių. – Na, žinai, ji visada ūžia. Tiesą sakant, aš jau, ee, baigiau. Norėsi išbandyti? – Pasiūlė jau nekantriai trepsėdamas viena koja.
- O, žinoma, - mergina išsišiepė ir kikendama išdidžiai žengė prie skalbimo mašinos, spustelėjo kelis mygtukus. Josh kiek įsitempęs atsistojo greta jos ir susikaupęs žiūrėjo į grindis, mintyse tarsi prašė kažkokios aukštesnės jėgos kad viskas pavyktų. Aparatas pradėjo sklandžiai veikti ir akimirką abiejų veiduose atsirado palengvėjimas, bet greitai iš skalbimo mašinos pasigirdo nenatūralus trinksėjimas, į viršų pradėo kilti dūmai.
- I-išjunk, - išplėtęs akis murmtelėjo nefilimas, susigaudęs skubiai žengė prie sienos ir ištraukė kištuką iš rozetės. Tyliai nusikeikė po nosimi, atrėmė kaktą į vėsią sieną.
- Tu ją nužudei. Nužudei mano skalbimo mašiną, - mergina piktai sučiaupė lūpas ir negalėdama patikėti tuo, kas ką tik įvyko, užvertė galvą į lubas. – Kodėl tu išvis apsiėmei ją taisyti?
- Ji nuolatos trinksėdavo naktim, maniau, kad kažkas… kartais net trukdydavo miegoti… ir šiaip, nujaučiau kad artimiausiu metu suges, - trindamasis šaltą kaktą bandė pasiteisinti. – Gerai, aš tiesiog norėjau padaryti ką nors vyriško, tai tiek. Atleisk, žinau, susimoviau.
- Vyriško… Josh, tu net nesi pusė vyro, - mergina apmaudžiai atsiduso ir papurtė galvą.
- Atsiimk žodžius, Leslie - Josh kietai sučiaupė lūpas, antakiai suvirpėjo.
- Dieve šventas, tu vienas iš tų berniukų, kurie visada pralošia. O toki berniukai išauga ne į virus, o į nevykėlius, - nenusileisdama Leslie dar pikčiau pratęsė savo tiradą. – Tu net nežiūrėdavai į mane, kai mylėdavomės! O ką jau kalbėti, kas buvo praeitą kartą...
- Tu juk pati žinai, kad tai tik nesusipratimas. Tiesiog pasigirdo ir tiek, - Josh įnirtingai papurtė galvą ir nusisuko visai į kitą pusę.
- Taip, pasigirdo. Tai ne man pasigirdo, o tau išsprūdo. Dievaži, turbūt kiekvieną kartą tai kartojai mintyse, o tą kartą neišlaikei... nelaikyk manęs kvaila, Josh. „Imala, Imala“, štai ką tu murmėjai po nosimi!
- Eik velniop, - Josh sugniaužė kumščius, jo veidas dar labiau apsiniaukė. Nefilimas nubildėjo laiptais aukštyn, bet Leslie sekė jam iš paskos.
- Juk žinai, kad apgailėtina vis dar apie ją galvoti? – darkart įgėlė.
- Aš ir negalvoju! – jau garsiau ir pikčiau atšovė Josh, užlipęs į svetainę iškart nuėjo į savo miegamąjį pirmame aukšte, iš spintos pagriebęs kuprinę ėmė mėtyti ant lovos drabužius.
- Taip, tai dabar tiesiog išeisi, - mergina susiraukusi atsirėmė į durų staktą. – Kiek, po velnių, tu gali bėgti? Pas ką dabar eisi? Hayley, Suzan, Molly, dabar dar galėsi prirašyti ir Leslie.
- Grąžinsiu pinigus už skalbimo mašiną. O dabar prašau nuo manęs atstoti, - vaikinas piktai drėbė ir sužaibavo akimis.
- Koks geras padėkos būdas už tai, kad bandžiau padėti. Maniau, kad tavyje, Josh, dar gyvena normalus, geras žmogus po visu šitu mėšlu, kurį mato aplinkiniai, bet kol kas niekam nepavyko prie to tipelio prisikasti. Gal jo išvis nėra. Nejau negali įsikalti į galvą, kad viskas baigta?
- Tai visai nesusiję su tuo, - Josh piktas kaip širšė nukulniavo į vonią, tiesiog žerte nužėrė nuo lentynėlės savo reikmenis.
- Judu išsiskyrėt, ir viskas, nejau taip sunku suvokti? Imala, regis, su tuo kur kas geriau susidorojo. Jos vaikinų santykis po išsiskyrimo, palyginus su tavo merginų, yra vienas ir keturi. Ne, tai tikrai nieko nesako, - Leslie pakėlė antakius. – Nejau negali palikti tos vargšelės ramybėje? Pats matei, kad jai gerai su Terry.
- Iki, Leslie, - Josh užsirišo batraiščius ir nė nežvilgtelėjęs į merginą išėjo į gatvę.
-----------------------------
Priešaky driekėsi skurdus, urbanistinis vaizdas: aukšti, nušiurę daugiabučiai, dulkėtos ir smėlio grumsteliais nusėtos gatvės. Šen bei ten vis praslinkdavo prastos kokybės drabužiais apsirengę žmonės. Josh taip pat įsimaišė į šią grupę, mat ir pats buvo apsirengęs ne ką geriau – vilkėjo kažkuo išteptus, šlapius, prie kūno limpančius languotus marškinius atraitotomis rankovėmis ir seną porą kiek didokų džinsų. Užantyje nefilimas nešėsi kažką, suvyniotą į skepetą ir vis šypteldavo žvilgtelėjęs į ryšulėlį. Visai netrukus jis priėjo skurdžiai atrodantį raudonų plytų daugiabutį, įėjęs vidun kiek spartesniu žingsniu užkilo į ketvirtą aukštą. Iš pradžių ranka siekė kišenėje esančių raktų, bet paskutinę akimirką apsigalvojęs spustelėjo durų skambutį. Po kelių sekundžių duris atvėrė išsišiepusi Imala.
- Josh! – nuotaikingai tarstelėjo. Josh taip pat nenulaikydamas kvailo šypsnio trumpam ją apkabino ir apsuko ore, po to kikendamas įėjo į ankštą vieno kambario butą. Nors aplinka rodė nekokią finansinę padėtį, netvarkos būste nebuvo, kas gerino visą vaizdą. – Kaip tau sekėsi? Ei, tavo marškiniai... būtinai reikės išskalbti. – Mergina griežtai nužvelgė nedailiai atrodančią dėmę.
- Man? Man viskas gerai, tik... beprotiškai išsiilgau tavęs, - vaikinas šyptelėjęs ištraukė savo ryšulėlį. – Štai, parnešiau kai ką. – Patenkintas pridūrė tiesdamas skepetą jai. Burtininkė smalsiai žvilgtelėjo į jai įteikiamą objektą ir atsargiai jį išvyniojo.
- Višta, - šviesiame veide trumpam šmėkštelėjo nuostaba, po to ir džiaugsmas. – Nuostabu, einu paruošiu. – Sutarškėjusi ji nustraksėjo mažos virtuvėlės link.
- Ei, o kaip tau sekėsi? – Josh paklausė žingsniuodamas paskui ją.
- Man taip pat viskas gerai, - Imala per daug negalvodama trumpai atsakė ir gūžtelėjo pečiais. Nefilimas linktelėjęs daugiau nieko neklausinėjo, tik atsisėdęs prie stalo įsmeigė mąslų žvilgsnį kažkur į tolį. – Kas nors negerai? – Mergina tai pastebėjusi klausiamai į jį žvilgtelėjo ir atsargiai perbraukė vieną skruostą. Nuo švelnaus prižadinimo iš apmąstymų vaikino akys kiek prašviesėjo, jis pakėlė akis į šalia stovinčią burtininkę.
- Aš pagalvojau... tiesiog kiek liūdna, kad viskas taip išėjo, - tyliai pradėjo, sugavęs vis dar šiurkščią ir mažai teprižiūrimą barzdą glamonėjančią plaštaką atsargiai ją glostė, žiūrėjo į liesus pirštus kartais užmesdamas akį į gerokai suliesėjusią Imala figūrą. – Jaučiuosi kaltas, kad viskas taip gavosi. Net neįsivaizdavau, kad visos tos svajonės, kurias turėjom, gali neišsipildyti. Dievaž, galvojau, kad mums viskas įmanoma. Bet dabar mes neturim nei namo, apie kurį svajojom, ir gyvenam šitam varganam bute, o tu anaiptol nedirbi to darbo, kurio taip norėjai...
Imala purtydama galvą užspaudė Josh burną delnu jį nutildydama.
- Nekalbėk taip. Tai visai ne tavo kaltė. Iš tikrųų, aš irgi net neabejojau mūsų sėkme, bet... bet man tikrai ne taip liūdna, kaip tu įsivaizduoji. Na ir kas, tas mums nepavyko, bet dabar, mes, pavyzdžiui, valgysim šitą gardžią vištą, – šyptelėjo ruošdama Josh parsineštą mėsą, - o tai jau tikrai šis tas. Tiesiog noriu pasakyti, kad gyvenimas mums pavyksta, o svajonėms laiko visada bus.
Nefilimas atsiduso ir apglėbė merginos liemenį, pritraukęs ją artyn skruostu prisiglaudė prie pilvo.
- Dabar mes džiaugiamės tokiais iš pažiūros smulkemiškais dalykais, - nesusilaikė nepastebėjęs. – Apskritai, pats nesuprantu kodėl, bet jaučiuosi toks... patenkintas? – Kramtydamas lūpą svarstė. – Galbūt todėl, nes mes turime tiek mažai... – Tylomis nutęsė ir kvėptelėjo. – Tu tokia liesa... galbūt man tiesiog reikėtų tau atiduoti visą vištą. – Kiek linksmiau pridūrė ir sukikeno.
---------------
Vaizdiniai staiga nutrūko, Chronos su abiem jaunuoliais vėl stovėjo tame pačiame kambaryje, daugybės planetų ir galaktikų fone.
- Žinau, kad priešpaskutinis epizodas neatrodė labia gražiai, bet šiaip po to viskas gražiai išsisprendė, - dievas visai nesutrikęs dėl kai kurių vaizdinių galimo poveikio porelei tiesiog smagiai suplojo delnais.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 20:56

Vos tik viskas pakrypo linksmesne linkme, Imala kiek atsitiesė, ėmė spaustis prie Josh ne dėl baimės ir prašymo apsaugoti, tačiau artumo. Vaizdai netrukus kėlė šypseną ir juoką, akys meiliai blizgėjo nuo pakitusių emocijų. Matydama vaikų būrį, aiškiai jųdviejų mišinį, netgi nusijuokė, mat matė tikrą, vaikišką laimę ne tik atžalų akyse, bet ir jų pačių. Be abejo, laiko dievas labai lengvai viską sugadino įmesdamas gerokai nemalonesnį vaizdą. Jau nebepakeldama emocijų mainos ir sumišimo, tiesiog nustojo mėginti suvaldyti savo jausmus, nesvarbu, kad minutės bėgyje juoką pakeitė labai liūdnos ašaros, o paskui ir vėl šypsena pro ašaras. Kartais visi vaizdiniai atrodė tiesiog per daug realūs, mat Imala nedvejojo jųdviejų akiplėšiškumu ir galimybe kiek nepadoriai arba labai stipriai nepadoriai elgtis mokykloje. Paskutiniai du vaizdiniai toli gražu nebuvo tokie linksmi, tačiau buvo ir gerų dalykų: Imala tikėjo savimi, kad nepaliks nefilimo net ir nelaimėje, o keistąją merginą pateisino pats dievas. Po visko stovėjo tokia išsunkta, kad norėjosi pamiršti visus matytus vaizdus.
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 21:19

Netrukus jie vėl buvo įtraukti į vaizdinių srautą, tad Josh neliko nieko kito, tik stebėti galimus jų ateities scenarijus. Juose dažnai pasikartodavo vaikų ir tėvystės elementas, kas jį visai džiugino, o tai, kad daugelyje epizodų jaunuoliai atrodė laimingi būdami kartu viską dar labiau gerino. Visą smagumą labai efektyviai sugadino epizodas, kuriame nefilimas numirė ir paliko merginą vienui vieną, nedžiugino ir scenarijus, kuriame jų visos svajonės nuėjo perniek ir abudu gyveno skurde. Jį nustebino vienas dalykas - kad ir prastai gyvenantys, jie anaiptol neatrodė nelaimingi ir liūdni, tiesiog džiaugėsi vienas kitu. Scena, kurioje jis taisė kažkokiai merginai skalbimo mašiną jo net nenustebino - nei kiek neabejojo, kad atskirtas nuo burtininkės nesugebėtų jos pamirši.
- Ar daugiau bus vaizdų?.. - tyliai paklausė pavargusiu balsu, taip pat jautė ne ką mažesnį nuovargio kiekį po tokios gausybės skirtingos informacijos, kurią dar reikėjo apdoroti ir suvirškinti.
- Ne-e, tai viskas, ką jums norėjau parodyti, - Chronos linksmai sučirpė ir apsisukęs ant kulno nuėjo prie didžiulio lango. - Tik... nežinau, ką man dabar su jumis daryti. - Krenkštelėjęs žvilgtelėjo į savo laikrodį. - Jūsų pasaulyje jau praėjo geros pora valandų, kaip jūsų nėra.
- K-kaip tai? Negali tiesiog nukelti mūsų atgal? - nefilimas sutrikęs nurijo seiles.
- Cha, nukelti atgal, - dievas prunkštelėjo ir grįžtelėjo į juos. - Mielasis, kad tu suprastum, koks sudėtingas dalykas yra laikas, netgi laiko dievui. Įsivaizduok jį kaip kilometrų kilometrus besidriekiančią burbulinę pakavimo plėvelę. Kelis burbuliukus tas jūsų draugelis susprogdino, ir dabar man reikia surasti, kurie konkrečiai burbuliukai tai yra. Na, kadangi aš akivaizdžiai esu kietas dievas ir taip toliau, tai padarysiu per ne daugiau penkiolika minučių, tačiau jūsų pasaulyje tai prilygs... mmm... porai metų? Gal daugiau. Nemėgstu per daug suapvalinti.
--------------------------------------------------------
Anael nusijuokė ir gūžtelėjo pečiais.
- Tarkim, tinka ir toks variantas. Daugiau vyno! - per daug nesiginčydamas sutiko - kol kas tikrai galėjo pakentėti. Po kelių minučių apsidairęs pastebėjo, kad Imala ir Josh buvo pradingę, tačiau kol kas į tai nekreipė per daug dėmesio - pagal planą jie turėjo keliauti laiku ir angelas nė velnio nenumanė, kiek laiko tai turėjo užtrukti. Tačiau kai jaunuoliai negrįžo jau pusantros valandos, angelas ėmė darytis vis nervingesnis ir galop susiraukęs pažiūrėjo į fėjų. - Ei, Foster, kur dingo Imala ir Josh? Jie kartais neturėjo būti senokai grįžę?
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 21:31

Imala atsiduso ir trumpam užsidengė veidą rankomis.
-Velnias, nesuprantu ko žmonės eina pas burtininkes, norėdami pamatyti ateitį,-dar tylomis sunarnėjo, mat tai jai labiau atrodė vargas, nei privilegija.
----
Foster, velniškai pavargęs visą laiką tiesiog ir pratįsojo sukniubęs ant stalo, Anael nepastebėjo ir to, rodos, buvo per daug užsiėmęs.
-Velnias, per Scar pamiršau vieną dalyką... juk nefilimo kraujas..-kiek silpnai tarstelėjo iš paskutiniųjų pakėlęs galvą.-Chronos,-dar pridūrė.
Išgirdus puikiai pažįstamą vardą Eresh kilstelėjo lūpų kamputį - viskas jai buvo kontroliuojama. Lyg niekur nieko atsistojo ir trumpam pamojo ranka, nieko neaiškinusi pranyko. Jai tai atrodė dramatiškesnis pasišalinimas.
----
Netrukus kambaryje stovėjo ir Ereshkigal tikrajame savo pavidale, į šonus įrėmusi rankas.
-O, Chronos,-linksmai pamojavo ranka.-Kaip tavo dievų reikalai? Tai yra, ar vis dar neįmanoma tavęs sutikti tuose idiotiškuose susirinkimuose?-murkte sumurkė deivė ir keliais drąsiais žingsniais priartėjo prie padarų, nors vėjo nebuvo, tačiau plaikstėsi sijono pavidalo drabužis ir plaukai.
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 21:55

Nefilimas nustėro išgirdęs taip paprastai pasakytus Chronos žodžius. Jam kaip nemirtingam padarui pora metų neatrodė daug, tačiau sutikus Imala laiko suvokimas gerokai pasikeitė. Pagalvojus, kiek daug jie praleis, pasidarė tiesiog graudu, tačiau tik nurijo seiles ir vis dar sunkiai patikėdamas tuo, į kokią košę jiedu įsivėlė, tiesiog nusprendė kol kas nepanikuoti. Neramiai pažiūrėjęs į merginą ramindamas tiek ją, tiek save eilinįkart apglėbė smulkų kūną. Nefilimo galvoje žaibiškai mainėsi itin kontrastingos mintys: vieną akimirką norėjosi šypsotis prisiminus visus tuos epizodus su vaikais ir ypač tai, kad jų vardai kilo iš jo išvardinto gražiausio vardų sąrašo, kitą norėjosi verkti galvoje šmėkštelėjus kokiam nors skaudžios Imala praeities nuotrupos vaizdiniui.
- Nežinau kaip, bet mes išsikapstysim, - pats netikėdamas savimi tyliai išspaudė ir nurijo seiles. Kambaryje atsiradus dar vienam padarui iš netikėtumo krūptelėjo. Keistos raguotos ir menkai teapsirengusios moters balsas priminė Ereshkigal, tačiau ji atrodė visiškai kitaip, nei žmonių pasaulyje, kas vaikiną dar labiau suglumino.
Chronos tuo tarpu pasitvarkė švarką jau ruošdamasis keliauti atitaisyti Foster padarytos žalos, tad deivė pasirodė pačiu laiku.
- Eresh? - iš netikėtumo aukštai pakėlė antakius. - Po galais, nemačiau tavęs gerą milijoną metų. Tiksliau, nuo to laiko, kai tavo vyras kojas pakratė... Beje, nuoširdžiausia užuojauta dėl to. - Rimtai leptelėjo, mat tokioms būtybėms kaip jie pora milijonų metų atrodė tas pats kaip poros dienų tarpas žmonėms, tuo tarpu Josh greičiausiai būtų nusijuokęs dėl tokio rimto Chronos apgailestavimo, jei nebūtų toks šokiruotas visko, ką ką tik matė. - Man, kaip matai, viskas tikrai pakankamai puiku. Įsirengiau šitą jaukų kampelį tokiame tolimame visatos užkampyje, kad esu praktiškai nesusekamas. Tu kažkaip sugebėjai prasisprausti pro mikroskopinį tarpelį iki manęs, tad, kaip supratau, vis dar tebesi gudri senė. - Linksmai nusikvatojo. - O man kvaili susirinkimai jau nebeaktualu, tiesiog niekas nesuseka ir tiek... beet, man vienas paukštelis visai neseniai pačiulbėjo kai ką... - Mįslingai nutęsė ir mostelėjo tiesiog niekam, toje vietoje netrukus atsirado daili, baltai apsirengusi jauna mergina, priminusi senovės Graikijos gyventoją. - Ačiū, Philomela... - Meiliai šyptelėjo merginai, tada paėmė iš jos pergamento ritinėlį ir pradangino keistąją viešnią. - Tai va, susirinkimo protokolas. Rašo, kad mūsų nebuvo taip ilgai, jog pagavus vyktų svarstymas. Būk budri. - Perspėjo, išvyniojęs ritinį visai nesutriko dėl to, kad jis, panašiai kaip ir apibūdintoji burbulinė plėvelė, buvo daugybės kilometrų ilgio ir kambarys, kuriame visi stovėjo pradėjo žaibiškai didėti į elgį taikydamasis prie to paties ritinio ilgio. Dievas tiesiog greit surado norimą vietą ir bakstelėjo pirštu. - Beje, kaip supratau, tu čia dėl šių mirtingųjų? Jie tavo vergai? - Smalsiai paklausė ir kilstelėjo antakį akimirkai užmetęs akį į susispaudusius padarus.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 22:07

Imala visai nesusimąstė apie žaidimo padarinius, jai tiesiog norėjosi jausti arti savęs nefilimą, todėl visai neprieštaraudama prisiglaudė artyn, atrėmė galvą į petį.
-Juk žinai, kad viskas bus gerai, ar ne?-vis dar teikdama pirmenybę Josh, ėmė jį meiliai raminti. Iškėlusi rankas apglėbė kaklą, ėmė glostyti sprandą. Matė ir atsiradusią moterį, tad kol kas nepuolė į kraštutinumus, tiesiog galvoje ėmė suktis galimas planas, kaip išsisukti, jei paaiškėtų, kad ji pavojinga.
-Tikrai taip, mielasis,-ėmė juoktis. Jie kaip visuomet pakankamai draugiškai sutarė, netgi drįso persimainyti gana drąsiomis frazėmis. Bent jau ji. Nors dievų pasaulyje vyravo siaubinga konkurencija, tačiau jiedu, rodos, buvo vieninteliai atsiplėšę nuo visų problemų, gyveno savo pasauliuose, todėl ir nesirūpino. Po apgailestavimo numojo ranka.-Esu tikra, kad čia ne pabaiga, todėl nereikia,-nusijuokė pakankamai nuoširdžiai.-Ahaa, gražus kampelis. Šiek tiek primena mano pasaulį nesusekamumu, tačiau, matai, tavo spraga būtent ir yra tiedu,-mostelėjo atgal į susiglaudusius mirtinguosius ir ne visiškai.-Būtent, mielai pasiimčiau juos su savimi. Žinai, kaip mudu mėgstame trikdyti kitų gyvenimus... Žodžiu, tiedu yra pakankamai puikus įrankis. Ir tuo, kad mus bando sumedžioti, siūlyčiau užsukti į barą, tuo pačiu ir papasakotumėm vienas kitam savo nuotykius,-nuotaikingai pasiūlė. Iš tiesų Eresh norėjo ne tik atgauti žmones, tačiau ir bendravimas su tokiu šarmingu dievu atrodė pakankamai linksmas užsiėmimas.-O taip... esu tikra, kad galiu parūpinti tau ką nors, kad palengvinčiau visą šią netvarką arba šiaip nuomonę. Žodžiu, siūlau smagius mainus, ką manai?-dar paklausė, tikėdamasi, kad laiko dievas nepaprašys kokios tik teoriškai egzistuojančios relikvijos.
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 22:46

Užsimerkęs trūkčiojančiai įkvėpė oro stengdamasis susikoncentruoti ne į tai, kokia paini buvo jų situacija, bet į raminantį, švelnų balsą šalia ir šilumą spinduliuojantį kūną.
- I-Imala... aš t-taip apgailestauju. Dėl to pašlemėko... tai buvo tiesiog nehumaniška, - tyliai šniurkštelėjo, negalėjo nukreipti minčių teigiama linkme. - O kai mes susitikom, buvau toks grubus ir šaltas... Atleisk man. Net nepagalvojau, kaip tau sunku turbūt buvo kuo nors pasitikėti. - Atsiduso susigėdęs savo abejingumo. Nugirdus, kad moteris iš tiesų buvo Ereshkigal, jis kur kas labiau apsidžiaugė, tačiau abu dievai apie kažką šnekėjosi ir nesinorėjo jiems trukdyti.
- Nagi žinoma, - Chronos supratingai linktelėjo, visai nesmerkė Eresh dėl to, kad ji pakankamai atsainiai žiūrėjo į velionio mirtį, jį būtų labiau stebinę tai, jei deivė būtų pradėjusi lieti nuoskaudą. - Ach tuuu, sena žebenkštie, bandai apgauti senį Chronos? - Dievas pakėlė antakius ir sukryžiavo rankas ant krūtinės, bet po to pradėjo lyg niekur nieko juoktis. - Baikim juokus, aš žinau jų likimus, kadangi jie - pakankamai svarbios skruzdėlytės toje mišrainėje. Tad dabar tikrai priimsiu tavo pasiūlymą kaip atsiprašymą. - Lengvai mostelėjo ranka. - Ooo, kchm, pala, kuriame jūs ten amžiuje gyvenat?.. - Kiek tyliau šnipštelėjo.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 22:57

Imala taip dažnai kankindavo tie vaizdiniai, kad net ir toks skaudus priminimas neprivertė palūžti. Merginai labiau rūpėjo tai, kaip jautėsi Josh, jo nuoskaudos.
-Josh, viskas gerai, tikrai,-palinksėjo galva ir trumpai paglosčiusi sprandą švelniai palenkė galvą link savęs, padėjo ją ant peties.-Tu puikus vyras ir mes abu tai žinom, nepadarei nieko netinkamo,-ramiai kalbėjo į ausį, tarpais ją pabučiuodama. Dabar Imala reikėjo kuo subtiliau paguosti vaikiną, nes vaizdiniuose jis buvo pakankamai skaudžiai įžeidinėjamas.-Svarbiausia viskas, kas yra dabar. Kas, jei ne tu, paims aukščiausiose lentynose esančius daiktus, arba užneš kokiam nors pašlemėkui,-tyliai sukrizeno į ausį, prisiminusi suknežintą ir kruviną nosį.
Ereshkigal ėmė ramiai ir pakankamai lėtai vaikštinėti kambariu, delnu paglostė Chronos krėslo medžiagą, o tada atsistojo prie lango, atsukusi visiems nugarą. Draugiškai sukrizeno, nuoga nugara kiek sukrutėjo.
-Puiku, baras skamba nuostabiai,-entuziastingai pratarė.-Velnias, čia tikrai gražu, reiktų dažniau apsilankyti... Ak taip, daugmaž trisdešimt pirmame,-pasisuko puse veido į vyriškį, bandydama įskaityti veidą. Viskas kol kas ėjosi pakankamai lengvai.
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 23:41

Nors jam norėjosi be perstojo atsiprašinėti Imala praktiškai už viską - net už tuos nusikaltimus, kurie buvo visiškai su ja nesusiję - laiku sugebėjo suimti save į nagą ir nuo to susilaikyti. Pamėginęs geriau įsiklausyti į merginos žodžius Josh pagaliau sugebėjo kiek nusiraminti.
- Gerai... ačiū tau, - galop tyliai murmtelėjo. - I-ir prašau, niekada negalvok, kad esi man našta. Nesvarbu, kas nutiktų. - Dar tyliai pridūrė turėdamas omenyje tą baisų epizodą su krūties vėžiu. Nefilimui baisiausia atrodė tai, kad ta scena pakankamai glaudžiai siejosi su jų gyvenimu: nefilimas tiek ten, tiek tikrajame pasaulyje buvo buvęs tik su viena mergina - Imala, toje visatoje jiedu netgi daugiau kartų buvo aptarę tokias rimtas temas kaip vedybos ir vaikai, tad vaikinas tikrai nuogąstavo, kad tos baisybės neišsipildytų.
Chronos akylai sekė lėtai aplink vaikštinėjančią deivę.
- Trisdešimtame amžiuje? - švilptelėjo. - Hmm, neežinau. Tu juk žinai, kaip man patinka, pavyzdžiui, senovės Graikija. O trisdešimt pirmas amžius?.. - Kiek abejingai tarstelėjo ir pasikasė vešlią, ilgą barzdą. Vėl mostelėjo ranka, šįkart atidangino į kambarį staliuką su padėklu ir dviem taurėmis, kuriose puikavosi dvi taurės pripildytos nektaro - tradicinio graikų dievų gėrimo. - Nežinau, ar tai tavo skonio dalykas, bet jis puikus. - Pasiūlė pats jau tuštindamas savo taurę.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty16.05.15 23:54

Imala atsiduso ir dar kartą pabučiavo šiltą Josh kaklą, tai keistai ramino juos abu.
-Myliu tave,-dar tyliai sunarnėjo, vis glostydama švelnius plaukus.-Taip norėčiau namo... Įsivaizduok, išsivirsime karštos arbatos ir susivynioję į pledus stebėsime dangų, rodos, šiandien šąla,-ėmė kalbėti tylomis tik tam, kad išvaikytų tamsias Josh mintis. Tai buvo grynai pasiaukojimas, tačiau jis atrodė toks natūralus, kad netgi mielas širdžiai vykdyti.
Ereshkigal nusijuokė minkštu, kiek aidinčiu ir pasikeitusio tembro juoku - dabar jis rodė ne linksmumą, o mėginimą patraukti savo pusėn.
-Mielasis, aš tau tą Graikiją nukelsiu kur tik panorėsi,-tiesiog sučiulbėjo ir prisiartino prie stalelio. Be abejo, kol deivė prisiartino jos drabužis buvo persimainęs į graikiško kirpimo suknelę. Plona, beveik permatoma medžiaga, tiesiog prašėsi būti patraukiama nuo kol kas nelabai žmogiškos spalvos odos. Ereshkigal pasirinko ne kėdę, tačiau medinį stalelį, netrukus sėdėjo ant jo, šonu į laiko dievą, pro prakirptą skaidrų audinį matėsi šlaunis.-Juk visada užsidaręs negali būti. Nejau nenori prikrėsti išdaigų?-pasiūlė laikydama taurę, o tada neatleisdama akių kontakto šiek tiek atsigėrė jai siūlomos gėrybės.
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty17.05.15 0:22

- Aš taip pat tave myliu, - iškart išpyškino atsaką ir užsimerkė, žodžiai veikė kaip puiki paguoda - po tokio šokiruojančio nuotykio būtent juos ir norėjosi girdėti. Imala prakalbus apie namus jis pagaliau sugebėjo bent kiek atkusti iš savo keistos, niūrios būklės. Nežinojo iš kur, tačiau turėjo vilties, kad jie grįš - vis dėlto su jais kambaryje buvo ir Eresh. - Pirmiausia grįžę mes gerokai įspirtumėm tėvui už jo sumanymus. - Juokais pridūrė.
Chronos vis dar budriai sekė deivės judesius. Pastebėjęs, kad ji žaidžia sau būdingą suktą žaidimą nesusilaikė menkai šyptelėjęs ir kiek atsigėrė iš savo taurės, akys slystelėjo prie atviresnių odos plotelių ir suknelės medžiagos. Jis, kaip ir daugelis dievų, turėjo tikrai nemažą ego, kurį moteris efektyviai glostė tokiais triukais, kas tikrai išėjo jai į naudą.
- Brangute, kažin, ar tu būtum tokia nuolanki kaip tos vargšelės atėnietės, - taip pat lipšniai pradėjo, pirštu vos priliesdamas medžiagą perbraukė suknelę, - kurios kai kuriais aspektais turėjo netgi mažiau teisių nei vergai. - Atitraukęs ranką ja pasitaisė skrybėlę, pats užėmė vietą ant kėdės. - Bet tiek jau to, tu, kaip visuomet, sugebi sužavėti. Bet pirmiausia man vis tiek reikia sutaisyti jų visų padarytą netvarką, kol kas nors nepagedo, tad tavo pagalba pagreitinant visą procesą tikrai praverstų... - Regzdamas minį lėtai dėstė, kiek pasuko tirštoką skystį taurėje.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty17.05.15 0:35

Isgirdusi meilius zodzius Imala lengviau atsikvepe, kvepejo grazia atomazga. Ji buvo kiek per daug naivi, net nesusimaste, kad padarai gali ir negrizti namo, butent del to apie juos taip drasiai kalbejo.
-Ispirsim Anael, o tada dar pavogsim vyno buteli ir pabegsim,-sukrizeno visaip linksmindama mylimaji.-Kambaryje, kuri okupavau per langa matosi dangus, nors ir pats tai zinai, bet galetumem ji stebeti...-svajingai pasiule. Jau mate juos padejusius kojas kur turetu buti galva, o galva - kur kojos, susiglaudusius ir susivyniojusios i pledus, rankose laikancius karsto vyno stiklines. Tai buvo tikrai miela fantazija ir kas svarbiausia, grizus namo, pakankamai lengvai igyvendinama.
Ereshkigal syptelejo, pajautusi gana drasu zvilgsni beveik fiziskai sildziusi ora. Taip ji gloste ir savo ego - irode, kad gali palenkti bet ka savo pusen. Nurijusi saldu gerima instinktyviai apsilaize ir lupas, mat saldi mase noriai ten uzsiliko.
-Na, o kaip tau spartietes?-kiek erzinanciai kilstelejo antaki, o tada akivaizdziai paziurejo i ranka taip, kad pamatytu ir Chronos, parode, kad tam nepriestarauja. Galiausiai nusisypsojo ir linktelejo.-Tuomet perkelk juos atgal, tvarkant reikalus stebetoju visai nereikia,-pradejo kiek suktokai.-Be to, dviese bus lengviau susikoncentruoti i reikala,-pasiule ir trumpam paziurejo i savo nagus, parode nerupestinguma. Chronos buvo puikus sajungininkas, todel Eresh tikrai nenorejo pagadinti ju santykiu, kartais buvo naudinga juos tvirtinti.-Tarp kitko, jeigu mus nores surasti kiti... nemanai, kad vertetu laikytis isvien?-pasiule ir istiese nektaro taure, kad jiedu susidauztu.
Atgal į viršų Go down
can u not

can u not


Pranešimų skaičius : 4966
Join date : 2014-08-13

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty17.05.15 1:26

Josh nieko nesakė dėl tokių merginos pasvajojimų, nors atsižvelgiant į Chronos žodžius jie neskambėjo labai tikroviškai. Vis dėlto niūrumą jie tikrai kiek prasklaidė.
- Vos grįžę būtinai taip padarysim, - švelniai pasakė ir nubraukė jos plaukus nuo kaktos.
Nusijuokė iš tokio Ereshkigal klausimo ir užsikėlė vieną koją ant kitos.
- Ak, spartietės... nuostabios moterys. Bet tik tam tikras kiekis, - trumpai atsakė nenuleisdamas akių nuo moters. Kelias akimirkas patyrėjęs vėl gurkštelėjo švelnaus gėrimo ir kiek palaikė burnoje, po to apsilaižė dantis. - Eresh, mes abu puikiai žinom, kokios rūšies taktikos specialistė esi. - Atsainiai pradėjo, pakilęs nuo kėdės iš lėto padėjo taurę ant stalo. Pradėjo neskubėdamas nužvelginėti deivę pradėdamas nuo veido, sustojęs ties šlaunimis vėl vos prilietė medžiagą delnu ir pradėjo iš lėto slysti aukštyn, tik šįkart tą sekė ir menkas pasikeitimas: kur tik vyras prisiliesdavo, ten suknelė virsdavo smėlio smiltelėmis. Tačiau dievo akys neklaidžiojo atidengiamos odos plotais, visai susikaupę išliko prie aštrių bruožų veido. Galiausiai baigęs kvailioti staigiu judesiu mostelėjo ranka į priešingą pusę grąžindamas suknelę į vietą. - Tačiau aš ne Dzeuso giminaitis, kad taip lengvai mane paveiktum. Nepamirškim ir to, kad tam reikalui aš turiu ne vieną žmoną. - Mirktelėjo, vėl lyg niekur nieko užsigėrė. - Tad darysim taip... pirmiausia paskolinsi man šiek tiek savo galios, kad pirmiausia užtaisyčiau tą nelemtą skylę, jei nenori būti įtraukta į kokį nors laiko verpetą, ko mums juk visai nereikėtų, mmm? - Švelniai pasiūlė. - O sąjungai aš visai nieko prieš, kodėl gi ne? - Draugiškai nusišypsojęs lyg niekur nieko stuktelėjo jų taures, pasigirdo tylus dzingtelėjimas.
Atgal į viršų Go down
emosusipjaustymas

emosusipjaustymas


Pranešimų skaičius : 4770
Join date : 2014-08-12

Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty17.05.15 1:37

Josh gestas buvo itin svelnus ir rupestingas, is karto privertes Imala kiek aprimti.
-Neisivaizduoji, kaip dziaugiuosi, kad turiu tave,-tyliai padekojo uz jo buiti ir kiek nekantriai apsidaire. Vis dar maste ar reiketu veikti, ar leisti reikalus sutvarkyti Eresh.
Vos isgirdo savo varda, deive automatiskai pasuko galva i ta puse palaikydama pokalbi. Tiesa, si karta viskas krypo ne visiskai jos naudai. Trumpam susvelnindama padeti Ereshkigal nusijuoke ir prisiverte islaikyti zvilgsni viename lygyje, drasiai konkuravo net ir jausdama kaip nuogeja oda. Tai buvo lyg ir gincas kuris virsesnis. Be abejo, deive elgesi kvailai, mat galejo pakliuti i spastus.
-Baik jau, tokiu tiesmuku dalyku nesiulyciau,-svelniai syptelejo, taciau poza isliko tokia pat provokuojanti, mat Ereshkigal turejo kazkaip irodyti savo zodzius.-Puiku,-pritare vienu metu ir del sajungos ir del pagalbos tvarkant visa sujauktuma.-Beet...-nusoko nuo stalo vienu graksciu judesiu. Akys vis dar isliko ismeigtos i ji, pakankamai izulios.-As vis dar isitikinusi, kad privalai apsilankyti ir zmoniu pasaulyje,-nepriekaistingai parode dantis. Deivei visai patiko tokie sujaukti santykiai, siek tiek paremti dominacija, mat, nors jie vienas kito nevede prie kunisko malonumo, kazkas bent emociskai ja tramde.
Atgal į viršų Go down
Sponsored content





Svetainė - Page 2 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Svetainė - Page 2 Empty

Atgal į viršų Go down
 
Svetainė
Atgal į viršų 
Puslapis 24Pereiti prie : Previous  1, 2, 3, 4  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Ce slapta :: Namas-
Pereiti į: