Kiemas

Adriel pamažu jautė artėjančius stipresnės senergijos savininkus. Po kelių mirktelėjimų prieš ją jau stovėjo dar trys Angelai. Greitai pribėgusi prie vieno jų, ištepė tepalu ir nudūrė. Apsisukusi pačiu laiku atsitraukė atgal, mat ją pričiupti siekė antrasis. Užtepusi mišinio ir ant jo, pakartojo veiksmą ir aiktelėjo vėl pajutusi akmeninį prisilietimą prie gerklės. Ši statula rankų nesugriebė, todėl ji mikliai nukovė užpuoliką ir dairydamasi atsitraukė atgal. Išgirdusi kažkokį šūktelėjimą iš miško, nuėjo garso link ir sutriko pamačiusi Ahyoka dar vieno Angelo gniaužtuose.
- Kas tu tokia? Ar tu šnipinėji mus? - Adriel žengė žingsnį artyn, statula laikė vieną ranką ant jos sprando, po vieno mirktelėjimo laukinė jau būtų mirusi.
- Taip, bet ne iš blogos valios, - gaudydama orą pasakė. - Aš turiu saugoti tą tamsos vaiką. Parvesti ją saviškiams.
- Scarlett? - priėjo visai arti jos. Mergina linktelėjo. Adriel užtepė tepalo ant statulos ir ją sudaužė. - Kuo tu vardu?
- Ahyoka, - laukinė suklupo Angelui dingus ir atsistojusi pasitrynė kaklą.
- Gerai, Ahyoka, tu palauk prie durų, kol aš susitvarkysiu su jais visais, - angelė linktelėjo ir jos abi atatupstos grįžo prie namo. Adriel sudorojo dar kelis angelus ir atsiduso pamačiusi, kad tepalo jau liko ne tiek ir daug.
- Štai jis! - laukinė drebančia ranka parodė į tarp pušų atsiradusią statulą, nuo jos išties sklido neįtikėtina galia. Adriel nurijusi seilę nuėjo prie Angelo ir apliejo ją visu likusius tepalu, tada sudaužė kelių dūrių pagalba.

Anael su kažkokiu kitu angelu stovėjo toje vietoje, kur ką tik sudužo statula.
- Aš gyvas! - nepažįstamasis sukrykštė ir nuskuodė į mišką. Anael kilstelėjęs antakį nulydėjo jį akimis, tada apsičiupinėjo. Rodos, toje skylėje jį kažkas aprengė.
- Labas dar kartą, seserie, - šyptelėjo kai pakėlęs galvą pamatė Adriel.

Quinn išėjo iš namo ir patapšnojo kišenes. Pažiūrėjo į keistą merginą ir suraukė antakius, tačiau nesakė nieko. Ištraukė pakelį ir netrukus dantyse rūko cigaretė. Įkvėpė kelis dūmus ir užmerkė akis. Kvėpavo, užuosdamas saldų svilėsių kvapą aplink jį. Kvepalai sumišo su keistu dvoku ir jis pasijautė tarytum ne šiame pasaulyje. Lėtai priėjo prie laiptelių ir atsisėdo. Paėmęs pažiūrėjo į degantį galiuką. Tada į riešą. Žvilgsnis sulakstė kelis kartus ir jis staiga, paimtas kažkokio pragariško įniršio bedė į ranką karštąją pusę. Sukando dantis ir sulaikė kvapą.
-Panašu, kad aš ne skaistykloje,-susiėmė galvą rankomis ir pasakė sau.

Adriel palaukė, kol keistasis angelas dingo iš akių, tada kiek linksmiau pažiūrėjo į Anael.
- Prašau, pasakyk, kad pajudinai bent pirštą norėdamas iš ten ištrūkti.

- Netgi daugiau nei pirštą, - sukikeno supratęs, kad tai galėtų būti dviprasmiški žodžiai. - O jūs turbūt šventėt kol manęs nebuvo. - Įsižeidęs pasakė.

- Šventėm? Quinn dėl tavęs į skaistyklą buvo trenkęsis, kad gautų leviatano gleivių toms statuloms sunaikinti, - piktai plykstelėjo.

- Ei, aš tik juokauju, - iškėlęs rankas pakėlė antakius. - Kalbant apie leviatanus... tas tipas, kuris ką tik nubėgo sakė, kad kažkas juos išleido.

- Juos.. išleido? - Adriel apmaudžiai nuleido galvą ir atsiduso. Jei dabar žemės paviršiumi vaikšto tos bjaurybės, viskas praktiškai buvo daryta veltui. Buvo galima tiesiog rasti vieną jų, o dabar ji vietoj Quinn turėjo kažką, ką buvo sunku apibūdinti.

- Deja, - palinksėjo galva. - Bet nebijok, jie greičiausiai kažkur toli, antraip būtų seniai visus išnaikinę. - Linksmai pasakė pagalvojęs, kad ji taip nusiminė dėl tos žinios. Tada žvilgtelėjo į namą. - Gal jūs čia kokią diskoteką rengiat?

Taip pat žvilgtelėjo į namą.
- Tai apsaugos nuo tų statulų. Nagi, eime į vidų, - paragino jį. Ahyoka prisėlino už jų.
- Aš turiu parsivesti tą tamsos vaiką, - tvirtai pasakė žiūrėdama į juos abu.
- Gali eiti vidun ir bandyti ją įkalbėti, nemanau, kad ji paklausys kurio nors iš mūsų, - Adriel papurtė galvą. Laukinė linktelėjo ir nedrąsiai nustypčiojo už durų.

- Gal ir mums laikas eiti, - nusijuokė ir taip pat patraukė vidun.

Quinn atsistojo ir keistai susvaigo galva. Pasirėmė į turėklą ir kurį laiką stovėjo, kvėpavo šviežiu oru ir batu trynė nuorūką. Apsidairė. Kieme nieko nebuvo, o jis pats jautėsi lyg šešėlis. Net nepasakytum, kad šešėlis asmens, greičiau nieko nereiškiantis siluetas, šviesos žaismas. Pažiūrėjo į ranką ir išskėtė pirštus, juos pajudino po vieną. Jam kažko reikėjo, tačiau demonas ir pats nesugebėjo suvokti. Galvojo apie demoniškas linksmybes, daugybę kraujo, mirusius ir sustingusius veidus. Pakratęs galvą nuvijo tokias mintis ir nuėjo į vidų. Rankų oda buvo pašiurpusi.

Iš namo išbėgu Scarlett ir Ahyoka, Adriel kiek nustebo.
- Aš ją įtikinau, - laukinė priėjo prie angelės ir įsižiūrėjo jai į akis. - Pas jus namie yra šaltasis. - Lėtai pakartojo ir nuėjo miško link.
- Susimatysim, - Scarlett vyptelėjusi parodė Adriel vidurinį pirštą ir nedorai juokdamasi nustriksėjo. Mergina kiek sutrikusi nuėjo į vidų, mąstydama apie Ahyoka žodžius.

Thea išėjo ir įkvėpė gaivaus oro. Švelnus vėjelis kedeno plaukus ir ji patenkinta atsisėdo ant laiptelių.

Netrukus pasirodė ir Darren, per petį buvo persimetęs jau papilnėjusią kuprinę.
- Ar toli tas miestelis? - paklausė atsistojęs šalia ir su susižavėjimu žvelgdamas į žalias pušis.

Thea pažiūrėjo į jį ir linktelėjo.
-Ar turi kokią nors striukę? Tikrai praverstų,-susirūpinusi pasakė.
Prisiminė tuos kartus kai medžiojo su tėvu, tą šaltį ir skardžią garso bangą, nejučiomis šyptelėjo.

- Viršuje striukės nemačiau, - gūžtelėjo pečiais ir pažiūrėjo į du automobilius kieme. - Galėtumėm tiesiog ten nuvažiuoti.

-Pasiimk iš Quinn. Juk žinai koks jis puošnus šmikis. Manau, čia kabės puikiausi drabužiai ir jis net nepastebės,-sukikeno.-Medžioti bus vėsu, o iki miestelio nubėgsime.
Mirktelėjo akimi.

- Man atrodo, pas jį ten viskas bus su blizgučiais, - prunkštelėjo kiek abejodamas.

-Verta pasikuisti. Čia spintelėje, prie durų,-sukikeno.

Sušnarpštęs tik linktelėjo ir nuėjęs vidun ėmė kuistis nurodytoj spintelėj. Radęs giliau nugrūstą tamsiai žalsvą striukę apsirengė. Išėjęs laukan, šyptelėjo.
- Rodyk kelią.

Thea sukikeno ir staigiu judesiu paėmė jį į rankas lyg nuotaką.
-Gaila, kad niekur nėra tilto,-nusijuokė ir pasileido bėgti tokiu greičiu, kad aplinkui raibuliavo vaizdai.

Quinn lėtai išėjo ir nulipo laipteliais. Tik tada užsidegė cigaretę ir lėtai stebėjo dūmus, nežymiai kylančius į dangų. Apsilaižė lūpas ir įtraukė dar kartą.
-Foster, klausyk a...-pradėjo pajutęs už nugaros pajutęs fėją.
-Viskas gerai,-pertraukė jį Foster. Paprastai laimingas veidas buvo apniukęs, apsiniaukęs lyg dabartinis dangus.-Vis terši miškus ir gadini plaučius?
Demonas lėtai linktelėjo ir padavė cigaretę fėjui. Jis noriai paėmė nuorūką ir įtraukė kelis dūmus.
-Mūsų visi draugai mirę,-pradėjo Foster, patrynęs trumpą barzdą.-Iš būrio likome dviese...
Quinn nenorėjo atsakyti, kažkas tarytum užspaudė gerklę. Perbraukė ranka rašalu papuoštą odą ir atsiduso. Pirštai buvo kiek sugrubę nuo šalčio, tačiau to pakako, kad demonas meistriškai išsitrauktų dar vieną cigaretę ir ją užsirūkytų. Nuo jųdviejų pakilo kiek didesnis pilkšvas debesis, uždengdamas kuklaus mėnulio dalį, dar išdrįsusią pasirodyti.
-Per ilgai ramu,-sušnabždėjo Quinn.-Tuk juk žinai, kad pragaras mane šiuo metu prievartauja kuo gali. Siunčia pasiuntinius, žinutes į protą ir panašiai. Kodėl negaliu gauti ramybės iš tų šliužų, kurie prieš tai klupo man prie kojų, bučiavo padus, ašaromis plovė purvą ir plaukais valė dulkes iš kelio? Girdėjau yra nauja kalė-karalienė.
Foster iškvėpė didžiulį dūmų kamuolį ir linktelėjo.
-Žinai, ne itin domiuosi pragaro reikalais, tačiau ir aš kalbėjau su keletu demonu. Jie mane kažkodėl laiko draugu,-sukikeno.-Ir jie nori tavęs kare. Tu - viena svarbiausių figūrų. Atrodo, niekada negali pabėgti ir vis turi kovoti su savimi, mielasis.
Demonas kelis kartus linktelėjo galva ir pažiūrėjo į Foster. Jis vakaro prieblandoje nebeatrodė ta šviesi būtybė, mielumo ir draugystės metafora. Dabar šviesios akys atrodė patamsėjusios, nuo jų tįso šešėliai, sudarydami rūstaus veido išvaizdą.
-Kai prieš paskutinį kartą buvau skaistykloje,-nurijo gumulą Quinn.-Palaidojau Camillą. Ji vis dar buvo su ta pačia suknele, kuria radom kūną, tik ji buvo balta, nesutepta aplinkos. Ir žinai ko ji manęs paprašė?-Foster smalsiai pažiūrėjo į kaimyną tarp pirštų laikydamas smilkstančią cigaretę. Quinn susikišo dešinę ranką į džinsų kišenę, kairėje laikydamas nuorūką kiek įtraukė ir nykščiu pasikasė kaktą.-Ji paprašė manęs palaiminimo. Ji mane vadino tėvu. Ji neprisiminė mūsų bendros kelionės.
Bendras kraujas turėjo įtakos, jų mintys ėjo viena tėkme, tad Foster iš kart pradėjo:
-Juk žinai, kad nužudęs karalių turėsi užimti jo vietą.
Demonas tik nubraukė plaukus atgal ir kramtė lūpą.
-Ir turėtum nustoti šitaip liesti Adriel. Nei vienam iš jūsų tai nėra gerai,-nukirto fėjus.
Miške ir tarp jų įsivyravo tyla. Tačiau tokia slegianti ir tanki, kad pirštais galėjai suimti jos materiją ir spausti, draskyti į gabalėlius. Tolumoje švystelėjo šešėlis ir abu vienu metu, sinchronizuotais judesiais užgesino nuorūkas ir numetė jas į mažą, arti padėtą peleninę, ir nubėgo ton pusėn. Tarp medžių matė kažkokį mutavusį padarą. Jis buvo pusiau žmogus, pusiau peraugęs katinas. Lyg nepavykęs metamorfas. Pamatęs du stiprius vyrus, keistuolis pabruko uodegą ir nubėgo į priešingą pusę. Abiejų krūtinės kilnojosi, susidairę jie pamatė kūną. Moters lavoną. Beveik visi šviesūs plaukai buvo išsipešę, susitaršę, vietomis nuplėšti su skalpu, drabužiai suplėšyti ir purvini. Prieš tai buvę balti marškiniai, permirkę krauju, ties krūtine visai nuplėšti. Lavonas čia buvo išgulėjęs bent dvi paras, nuo jo kilo nemalonus kvapas, tad abu vyrai sulaikė kvėpavimą. Foster pakėlė pasliką ir sunkų lyg maišą, kūną nuo žemės, o Quinn apžiūrėjo. Nebuvo piniginės, jokių ID kortelių, nieko.
-Nešk namo, gal kas nors atpažins moterį, ar atskirs kas tai padarė,-paliepė Quinn.
Foster linktelėjo ir staigiai apsisukęs dūmė atgal į namą. Demonas dar apsidairė aplinkui. Čia nieko nebuvo, išskyrus išlaužyti krūmeliai, sužeistos medžių žievės. Prikando lūpą ir apsisukęs nukūrė paskui fėjų per puikiai pažįstamą mišką.

Isejes i kiema stabtelejo.

Ereshkigal ir Foster atejo.