Miestelis kalnuose - pirmas

Prunkštelėjęs nusekė jai iš paskos.
- Taaip, supratau. Atėjai į pirmąkart matomą vietą ir kartu atsivedei kažkokių draugelių, kurių visai nenori matyti. Pasitaikius svetingai, draugiškai nusiteikusiam miestelėnui nusprendei, kad sugebėsi apsisukti pati, - su pašaipos gaidele pasakė

Imala sutriko, sustojo, klausėsi žodžių atsukusi nugarą.
-O taip, Šerlokai, viskas būtent taip. Tu visiškai teisus, o dabar jau išsiaiškinai savo bylą, tad gali mane palikti vieną,-iškėlė dešinę ranką, pirštu ore nupiešė kelis ratus.

- Žinai, kad jie laisvai tave pagaus, jei tik panorės? Padarei klaidą atėjus į tokią ankštą skylę, kur visi vieni kitus žino ir pažįsta, - jis nežymiai susigūžė dėl stipriau pūstelėjusio vėjo ir pakratė susišiaušusius plaukus.

-Jie jau pagavo mane ne kartą, tačiau žiūrėk - stoviu čia,-galiausiai atsisuko pakėlusi antakį.-Klausyk, tu dediesi labai daug išmanąs ir suprantantis mano situaciją. Ir, žinoma, tu visiškai neteisus. Bet, tarkime, situacija būtų panaši į tavo iliuzijas - ką siūlytum man daryti?

- Pasakyk, kur tau reikia nueiti, ką reikia padaryti. Šiose apylinkėse su manim vaikščioti yra tas pats kas važiuoti su bilietėliu troleibuse - sučiupta tikrai nebūsi, - Josh pasikasė galvą ir trumpam primerkęs akis pažiūrėjo į Imala, jam pačiam buvo keista, kad taip stengiasi prisiplakti prie kažkokios nepažįstamos merginos. - Na, žinai, po to koks draugiškai atrodantis vyrukas manęs gali pasiteirauti ar nemačiau panelės su odiniais batais, tamsiais džinsais ir ant galvos užmaukšlintu gobtuvu, o aš galiu netyčia apie tai prasitarti vykdydamas gero civilio pareigas. - Lyg niekur nieko pridūrė. Jam buvo tiesiog keista, nepadoru kalbėti su kuo nors nusižeminant.

Nejučiomis nuleido akis ir pasižiūrėjo į savo drabužius, atsiduso. O jis tikrai pastebėjo kai kurias detales, kas iš tiesų buvo keista vaikinui.
-Tu man grasini?-vis dar nerodydama emocijų paklausė. Lėtai pakėlė ištiestas rankas ir pakėlė antakį.-Antrą kartą atsiduodu į tavo rankas, Josh...
Pakėlė antakį, veide atsirado pašaipi šypsena.

- Puiku, tada tęskime kruizą, - pakiliai pasakė praktiškai ignoravęs pirmąją sakinio pusę. Apsisukęs ant kulno patraukė tolyn į tamsą. - Žadi čia pasilikti ilgiau?

Nuleido dešinę ranką, o kaire suspaudė nosies tiltelį, mintyse lėtai skaičiavo iki dešimties. Net nepajudėjo per žingsnį.
-Ko iš manęs nori?-paklausė silpnu balsu.

Josh sustojo ir apsisukęs atsiduso, ilgą laiką žiūrėjo į Imala.
- Tu viską tik apsunkini, - murmtelėjo. Jis pats nežinojo, ko iš jos tikisi, tai jam buvo visai nepažįstama teritorija, kurį jį tuo pat metu ir intrigavo, ir darė nekantriu vaiku. - Tai ar žadi čia pasilikti ilgiau?

Gūžtelėjo pečiais.
-Ar aš atrodau kaip mergina su planu?-pakėlė antakį ir nekantriai skėstelėjo rankomis.
Iš tiesų, dabar neturėjo jokio plano, jokios vizijos. Kai pasiekė savo trumpalaikį tikslą - šią vietą, nebeturėjo minčių kaip apsaugoti save, galbūt ir vėl bėgti, o gal nurimti kuriam laikui. Atsiduso ir nubraukė atgal susitaršiusius plaukus, uždėjo du pirštus ant maudžiamo smilkinio.

- Kartais, - trumpai nusijuokė iškvėpdamas orą pro nosį. Iš tikrųjų Imala kuo toliau, tuo labiau atrodė neužtikrinta savo veiksmais ir nuosprendžiais, šmėkšteldavo net kruopelė pažeidžiamumo. Jam norėjosi tą pažeidžiamumą kliudyti arba saugoti, Josh niekaip negalėjo nuspręsti, kurį iš šių variantų pasirinkti. - Tada turbūt liksi. Gerai, žinau kelias saugias vieteles. - Garsiai išreiškė mintis ir iš platesnės gatvelės nusuko į siauresnę.

Pasitrynė perštimas akis ir pažiūrėjo į jo nugarą. Vaikinas žingsniavo ramiai, lyg ir kviesdamas eiti ją paskui save, tačiau tai buvo kvaila. Priėjo prie jo kiek greičiau ir užvertė galvą į viršų.
-Kodėl tai darai?-paklausė surauktais antakiais. Jautė kaip kyla karštis, o protą aptemdo lengva migla. Su balta oda kontrastavo lyg ligonio paraudonavusios akys, kurios buvo nemaloniai sausos.

- Jau žinau, koks jausmas skaudinti kitus, tai dabar panorau sužinot koks jausmas daryti priešingybę, - greitai pasakė nenorėdamas leistis į gilesnes kalbas, nemėgo diskutuoti tai, dėl ko ir pats nebuvo užtikrintas. Kol kas nenorėjo galvoti ką veiks po savo geradarystės akto, Josh žinojo pakankamai gerą vietą visai netoliese, tačiau mintis apie grįžimą namo taip greit netraukė. Nefilimas garsiai iškvėpė orą ir tarsi apsigalvojęs vėl išsuko į platesnę gatvę ir lyg niekur nieko pradėjo eiti ton pusėn, iš kurios jie ir atėjo vis dėlto pasirinkęs ilgesnį kelią.

Imala pakėlė antakį. Negalvojo, kad jo galvelėje yra vietos tokioms kilnioms mintims. Iki šiol merginai jis atrodė eilinis vaikinas, sulaukiantis per daug dėmesio, tad per daug pasitikintis savo jėgomis. Manė, kad yra jo žaisliukas ir eilinis iššūkis.
-Aš šitas gatves puikiai pažįstu. Kodėl grįžtame?-skubiai paklausė ir paėmė jo riešą, kiek moteriškai ir ne itin stipriai, tačiau vis vien, užlaužė ranką, kaulai gailiai traškėjo.-Kas pasikeitė geradario planuose?

- Kai ką pamiršau namie, - lyg niekur nieko išpyškino ir nesusilaikęs nusijuokė. Nors ji buvo genama tokio paties paiko smalsumo kaip ir jis, merginos slėpiningumas niekur nedingo.

Mergina paleido jo ranką ir atsiduso.
-Jeigu pabandysi mane nužudyti nepasiruošusią - nusuksiu sprandą,-pavargusiu balsu paaiškinu.-Tai gali daryti tik man leidus, aišku?

- Ką daryti? - klausiamai pažiūrėjo į Imala ir pasuko užlaužtosios rankos petį, neskubėdamas ėmė žingsniuoti namų link. - Iš kur jau spėjai pažinti šias gatves?

-Ilga istorija,-gūžtelėjo pečiais.
Žinoma, net jei ji būtų trijų sakinių ilgumo - Imala nė už ką nesiruošė jos pasakoti nepažįstamajam. Užvertė galvą į dangų. Dėl karščio ir stipraus vėjo jis buvo giedras, ryškiai žybsėjo žvaigždės.

- Kaip sau nori, - šyptelėjo jausdamas, kad ji įsitempusi. Imala visada atrodė budri ir pasiruošusi viskam, tad Josh pasijausdavo itin smagiai pamatydamas veide šmėkštelėjus sumišimui, maža jo smegenų dalelė ragino jį patį elgtis nutrūktgalviškai ir neapgalvotai, tačiau kol kas tokios mintys neplito. - Tu tikrai nusiteikus lindėt kažkokioj skylėj?

-Kodėl klausi?-atsisuko ir pažiūrėjo į menkai apšviestą veidą.-Aš apskritai neturėjau planų lindėti kokioje nors patalpoje, nesvarbu ar ji skylė ar ištaiginga salė.
Gūžtelėjo pečiais ir pažiūrėjo į ramiai nuleistus pečius, tvirtą stovėseną. Abu jie buvo kovotojai ir nei vienas nežadėjo nusileisti. Imala ėmė darytis įdomu.

- Tai žadėjai miegot gatvėj? Jeigu ne aš, kas nors kitas vis tiek būtų pasisiūlęs priimt po sparneliu, - paspyrė ant kelio gulėjusį akmenuką, kuris nusirito prie kanalizacijos grotelių ir su aidu nukrito vidun. Josh kurį laiką žiūrėjo į juodus plyšelius. - Yra būdas keliauti į miestelį, iš jo ir jame nepastebėtam, nesusektam. Bet tai turbūt skaitytųsi kaip daugybė patalpų...na ką gi. - Trumpam šyptelėjo ir atsiduso pamatęs pažįstamą pastatą gatvės gale, vaikinas pagreitino žingsnį ir nuleidęs žvilgsnį tyrinėjo ne gatvę, o kelią po kojomis - atrodė, kad į namus grįžo mamai prasikaltęs vaikas. Išsiėmęs iš kišenės raktą suktelėjo jį spynoje, pasigirdus spragtelėjimui įėjo vidun ir trumpam žvilgtelėjo į tamsią svetainę. Pro langą skverbėsi mėnesienos spindesys, kambaryje matėsi skraidančios smulkios dulkelės. Apskritai pats namas buvo tuštokas, tačiau dulkėtas ir mažai prižiūrimas. Josh viskas gražiau atrodė naktį, kai nesimato visų trūkumų ir nešvarumų. Tyliai girgždančiais, kilimu nuklotais laiptais nefilimas užlipo į antrą aukštą, žvilgtelėjo į praviras svečių kambario duris. Viduje tebuvo lova su staliuku, spinta ir keliomis kėdėmis, tapeai apsiliaupę. Atmosferą jaukesne darė tik minkštas kilimas. - Tikrai nevilioja pasiūlymas likti tokioje šilumą spinduliuojančioje vietoje? Čia kambarį ne kiekvieną dieną gausi. - Šūktelėjo nuo laiptų aikštelės į apačią, nebuvo tikras ar Imala įėjo vidun paskui jį ar ne. Dvejodamas pažiūrėjo savo paties kambario pusėn.

Akimirką mąstė.
-Aš daug nemąsčiau. Manau, puikiai žinai ką reiškia veikti instinktyviai,-atsiduso. Pasakė visai nedaug, tačiau jautėsi lyg stovėtų prieš jį nuoga, apšviesta. Susiraukė kelioms akimirkoms. Stebėjo ir jo stovėsenos pakitima: galva nulinko žemyn, pečiai nervingai pakilo. Šyptelėjo ir dvejodama sustojo prie durų. Kai Josh neužvėrė jų Imala prieš nosį, pažiūrėjo į dangų tyliai svarstydama galimybes. Nustebo, kad tvarkingą išvaizdą turinčio vaikino namai buvo tušti, neprižiūrimi, lyg nemylimi. Pakėlė akis į viršų, kur su ja kalbėjo Josh. Jis, atrodo, buvo nuoširdus.-Na, turbūt būtų neblogai. Tačiau aš neturiu už ką tau mokėti.
Delne suspaudė kuprinės dirželį, tarytum laukdama kol jis ją išvarys.

- Mokėti, - nesusilaikė trumpam nenusijuokęs ir nulipo į apačią. - Tau tikrai panašu, kad už šią vietą atlygio prašyti yra padoru? - Pažiūrėjo į susiglamžiusį kilimą po kojomis, į sofos kontūrus tamsoje. Buvo neįprasta, kad namuose kvėpavo dar vienas gyvas padaras be jo, ir, žinoma, visokių smulkesnių gyvulėlių. Ta žinia, kad yra ne vienas, regis, mažino keistą spaudimą, kurį nefilimas visada jausdavo būdamas tarp namo sienų.

-

-Esu mačiusi prastesnių vietų,-gūžtelėjo pečiais.
Dar kartą pakėlė akis į Josh ir klausiamai žvilgtelėjo į dailų veidą. Tada klusniai uždarė duris už nugaros ir nusiavė batus, padėjo juos kiek į šoną, arčiau sienos. Dar kartą apsidairė tamsioje patalpoje, įkvėpė kiek dusinančio oro.
-Neturi merginos?-paklausė kiek netaktiškai, tačiau labai nesigraužė, kadangi nusisuko nuo jo ir jau žingsniavo lango link.Atsargiai jį atidarė ir įleido vėsaus nakties oro, sutemos tyliai slinko į kambarį.-Neprieštarauji?